30 metų „Jonis“ – tarp miesto ir kaimo

30 metų „Jonis“ – tarp miesto ir kaimo

30 metų kūrybinės veiklos jubiliejų švenčiantis ansamblis „Jonis“ – ne vien muzikinis, bet ir socialinis reiškinys. Per Lietuvą nusidriekę pirmieji muzikiniai festivaliai, originalūs rekordai ir smuklė su gyva muzika – į Šiaulius emigravusių žemaičių brolių Trijonių dėka.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Klėtyje grodavo roką

Grupės vadovas Pranciškus Trijonis rodo pirmąją solinę ansamblio „Jonis“ vinilinę plokštelę „Kalėdojant po Naujikus“. 20 tūkstančių tiražu 1990-aisiais Rygoje išleista plokštelė šiuo metu – antikvarinė retenybė. Beveik visą tiražą anuomet išpirko grupės gerbėjai. Jų parduodavo po 100 per vieną koncertą.

„Ant tėvo dalgio ašmenų, aušra žėrėdavo, menu...“ – įvairaus amžiaus lietuviai galėtų paniūniuoti didžiulio populiarumo sulaukusios grupės dainos „Pirmas šienas“ eilutes. Dainos televizijos „Sveikinimų koncerte“ kaskart pageidaudavo po kelis kartus. Nuo šio albumo dainų grupė atsispyrė, ėmė labai greitai populiarėti.

„Trisdešimt metų, atrodo, prabėgo kaip trys dienos“, – nostalgiškai atsidūsta grupės siela Pranciškus.

Savo kūrybinę veiklą grupė datuoja nuo 1984 metų, kuomet buvo pakrikštyta pavadinimu „Jonis“. Pagal brolių Trijonių pavardės šaknį vardą sumąstė Virgio Stakėno studijos nariai.

Ansamblio ištakos siekia 1982-uosius, kai grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje žemaitis nuo Šilalės P. Trijonis atvažiavo gyventi į Šiaulius.

Įsidarbinęs Šiaulių televizorių gamykloje staliumi-baldininku, laisvalaikiu jis brazdino savo kūrybos dainas tuomet jau populiaraus muzikanto V. Stakėno dainuojamosios poezijos studijoje.

Po metų į tą patį stalių barą dirbti paskiriamas jaunas specialistas Ričardas Gadeikis – gabus muzikantas, labai besidomintis kantri muzika.

Vyrai greit susidraugauja ir pradeda dviese muzikuoti. Po kiek laiko prisijungia į Šiaulius atvykę broliai Stasys, Romas ir Petras Trijoniai, sukuriamos pirmosios dainos.

„Dar iki tol paauglystėje buvo įvairiausių muzikavimų. Tėviškėje su broliais klėtyje grodavom roką, kurdavom dainuojamąją poeziją“, – pasakoja Pranciškus.

Muziką savo vaikams perdavė tėvai: mat tėvas grojo smuiku, mama dainavo liaudies dainas.

Nakvodavo scenoje

Naujas „Jonio“ pakylėjimas įvyko broliams grįžus iš tarnybos armijoje, grupės branduolys susiformavo prie ansamblio prisijungus smuikininkui Kęstučiui Rupšiui bei akordeonistui Edmundui Grubliauskiui, kuris ansamblyje groja iki šiol.

„Jonis“ ėmė populiarėti – 1988-aisiais dalyvavo dideliame Palangos muzikiniame festivalyje, kurį tiesiogiai transliavo LRT radijas, buvo apdovanoti specialiu prizu kaip linksmiausias kolektyvas. Įrašoma pirmoji plokštelė kartu su V. Stakėnu „Čia tavo namai“, o po dvejų metų – solinis albumas.

Ansamblis išpopuliarėjo, pradėjo aktyviai koncertuoti. P. Trijonis svarsto, jog tikriausiai Lietuvoje nėra miestelio ar kaimo, kurio jie nebūtų aplankę.

Kūrybinis gyvenimas virė – beveik kasmet grupė išleisdavo po naują albumą. Per tuos metus išleisti 22 garso ir 3 vaizdo albumai, „Jonis“ su soliniais koncertais lankėsi JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje, Anglijoje, kitose šalyse.

„Ne tinginiai buvom, diskografija solidi“, – šypteli Pranciškus.

1994 metais, pavyzdžiui, į Dzūkiją „Jonis“ išvažiuodavo trims savaitėms. Tiesiog nevertėdavo grįžti, nes per dieną būdavo nuo trijų, savaitgaliais net iki penkių koncertų.

„Buvo tokie laikai, kai didysis kaimynas mus buvo užspaudęs – energetinė krizė, nešildomos salės, viešbučiai... Veždavomės antklodes, pagalves ir ten, kur vykdavo paskutinis koncertas, miegodavom scenoje ar grimo kambariuose. Buvome paprasti, iš kaimo, be jokių „unorų“, – prisiminė P. Trijonis.

Į koncertą nuskraidino lėktuvu

„Kai kurie jauni atlikėjai dabar giriasi, kad juos į koncertą malūnsparniu nuskraidino. Mane į koncertą taip pat yra nuskraidinę lėktuvu“, – intriguoja P. Trijonis.

Lietuvos televizija „Joniui“ filmavo vaizdo klipą Telšių apylinkėse, ten muzikantai susitiko su pažįstamais lakūnais.

Kitos dienos vakarą ansamblis turėjo dalyvauti koncerte Šilalėje, todėl vyrai po filmavimo išvažiavo. Pranciškaus draugai neišleido – patikino, kad laiku atgabens į koncertą.

„Ryte juos krutinu, o jie vis sako – neskubėk, neskubėk... Jau žiūriu, visai laiko nebeliko, pradėjau jaudintis. Tada jie nuvažiavo į oro uostą, išsistūmė lėktuvą, vadinamąją „bitutę“, įsisodino ir parskraidino tiesiai į tėviškę, kelis ratus apsukę paleido laukuose“, – pasakoja muzikantas.

Koncerto metu yra dingusi elektra. Kadangi ji niekaip neatsirado, o „Jonio“ paklausyti atėjo pilna salė žmonių, vyrai užžiebė žibalinę lempą, kurią naudodavo kaip dekoraciją, pasistatė ant scenos krašto ir koncertą atliko akustiškai.

Ant grupės narių marškinėlių užrašyta „Linksmos muzikikės ansamblis“ – tokią muziką mėgsta groti „Jonis“.

Grupės vadovas akcentuoja, jog grupė didelį dėmesį kreipia į dainų teksus. Pradžioje tai buvo lietuvių klasikų poetų eilės, asmeninė kūryba, paskutiniu laiku daug dainų parašė šilutiškis poetas Marijus Budraitis. Jis ves jubiliejinį grupės koncertą.

„Visos mūsų dainos – tarp kaimo ir miesto. Tokie esame ir mes patys. Visi šiauliečiai arba senais laikais palikę vienkiemius, kaimus ir atvažiavę gyventi į miestą. Kaimo nepamirštame – žinome, kaip reikia pjauti šieną“, – sakė P. Trijonis.

Muzikinių festivalių organizatoriai

Ansamblis „Jonis“ inicijavo muzikinius festivalius, kurių anuomet Lietuvoje nebuvo – vyko „Country Joninės“, „Mes, saulės vaikai“, baltų kantri muzikos festivalis „Baltas kelias“.

Po skirtingus Lietuvos miestus keliavo nemokamas kantri festivalis „Šerifo atostogos“ – festivalio koncertų suorganizuota apie 70. Lietuvos kaimo muzikantų ir kapelijų festivalis „Ant rubežiaus“ šiemet vyko jau 17 kartą.

„Dabar žmonės labiau išlepinti, daugybė pasirinkimo. Kad ateitų būtent į tavo festivalį reikia labai stengtis. Anksčiau renginių būdavo mažai, žmonės plūsdavo. Kai triatlonininkas Vidmantas Urbonas plaukė Nemunu mes ten, kur jis sustoja, rengdavom festivalį. Žmonių būdavo tiek, kiek Nemune vandens“, – pasakojo P. Trijonis.

Parsivežę idėją iš Amerikos 1994 metų rudenį „Jonio“ muzikantai įkūrė muzikinį klubą – smuklę „Juonė pastuogė“, čia gyva muzika skambėdavo nuo antradienio. Šį pavasarį atnaujintame vidiniame smuklės kiemelyje – rekordinių objektų sankaupa.

Įvairiuose muzikantų organizuotuose festivaliuose užfiksuota daugybė originalių Lietuvos rekordų: ant sienos kybo didžiausia – 142 centimetrų skersmens – kaubojiška odinė skrybėlė, netoliese stovi akmeninis, 121 kilogramą sveriantis sunkiausias Lietuvoje dviratis, tarsi arka prie durų stovi didžiausia, per 2 metrus, taburetė. „Jonio“ rekordų sąraše – ilgiausias vaišių stalas, armonika ilgiausiomis dumplėmis, gausiausias jungtinis bandonininkų orkestras.

„Mūsų jubiliejiniame koncerte rekordų tikriausiai nebus“, – konstatuoja.

Šalia prisėdę muzikantai replikuoja, kad koncerto plakatas rekordinis – labai didelis, tokio didelio dar nėra turėję.

Bręsta jaunoji karta

Pranciškus nebijo, jog grupė išnyks kaip dinozaurai. „Esame linksmi, nuo kaimiškos muzikos iš proto išėję muzikantai. Visada turime kalbos tarpusavyje ir važiuodami į koncertus, ir grįždami. Gyvuojame tiek metų todėl, kad mums tiesiog smagu pabūti su vyrais kartu“, – įsitikinęs P. Trijonis.

Pasak jo, dabar vyrauja muzikinių projektų tendencija, kuriuos sukuria vadybininkai, jauni atlikėjai neturi arba nedrįsta parodyti savo individualumo.

Pranciškus atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje dabar yra daug gerai dainuojančių žmonių, bet turėdami talentą jie dainuoja pagal fonogramą.

„Tokius atlikėjus vadinu karaokininkais – kai užsileidi svetimą muziką ir ant viršaus dainuoji. Taip yra iš tingėjimo. Mums tokia pagunda niekada nekilo – visada dainuojame gyvai. Visoms senosioms grupėms, likusiems paskutiniams mohikanams, muzika yra gyvenimo būdas, o ne galimybė susikrauti turtus.“

Šiuo metu ansamblyje groja ir dainuoja 5 muzikantai: Pranciškus ir Romualdas Trijoniai, Edmundas Grubliauskis, Arvydas Žiauberis, būgnus muša jauniausias narys Aivaras Mundinas.

„Džiaugiuosi, kad Aivaras jaunas, 24 metų. Mums, diedams, kai už nugaros pulsuoja geras ritmas, reikia pasitempti. Sunku spėlioti, kaip atrodysim, kai kolektyvui bus koks 50 metų. Gal begrosim mandolina ir būgnelį mušim.“

Kovo mėnesį „Jonis“ planuoja turą po Lietuvos miestelius. „Norime pažiūrėti, ar žmonės mus dar prisimena“, – šypteli į ūsą Pranciškus.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

„JONIS": Šiuo metu ansamblyje groja ir dainuoja 5 muzikantai: (iš kairės) Aivaras Mundinas, Edmundas Grubliauskis, Romualdas Trijonis, Pranciškus Trijonis ir Arvydas Žiauberis.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

RETENYBĖ: Grupės vadovas Pranciškus Trijonis rodo pirmąją solinę ansamblio „Jonis“ vinilinę plokštelę „Kalėdojant po Naujikus“ – nuo šio albumo dainų grupė atsispyrė, ėmė labai greitai populiarėti.

MUZIKANTAI: „Linksmos muzikikės ansamblis“ – save apibūdina grupės „Jonis“ muzikantai. Tokią muziką groja nuo pat grupės įkūrimo pradžios jau 30 metų. Nuotraukoje – „Jonis“ 1994-aisiais.

Ričardo DAILIDĖS nuotr.

ARCHYVAS: 1990 metais išleidus pirmąjį albumą ansamblis „Jonis“ išpopuliarėjo visoje Lietuvoje, ėmė aktyviai koncertuoti.