295 ka­pi­nė­se už­fik­suo­tas nyks­tan­tis pa­vel­das

295 ka­pi­nė­se už­fik­suo­tas nyks­tan­tis pa­vel­das

Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė dr. Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kė dr. Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­tė iš­lei­do elekt­ro­ni­nį ži­ny­ną, ku­ria­me su­rink­ta iš­sa­mi in­for­ma­ci­ja apie154 se­ną­sias Kel­mės ra­jo­no ir 141-erias Pak­ruo­jo ra­jo­no kai­mų ka­pi­nes. Vir­še­liui ty­ri­mo au­to­rės pa­rin­ko sim­bo­li­nę nuo­trau­ką: ant kry­žiaus su­suk­tą gand­ra­liz­dį.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Di­džiu­lis dar­bas

Elekt­ro­ni­nio lei­di­nio apim­tis – be­veik 1 000 pus­la­pių. Ži­ny­no įva­di­nia­me straips­ny­je ap­ta­ria­ma, kaip for­ma­vo­si ka­pi­nės, ty­ri­mų pro­ble­ma­ti­ka, kai­mo ka­pi­nių is­to­ri­ja nuo XVI iki XX am­žiaus. Vei­kian­čios ka­pi­nės į ty­ri­mą neįt­rauk­tos.

„To­kios kai­mų ka­pi­nių in­ven­to­ri­za­ci­jos iki šiol nie­kas ne­da­rė. Tik Ma­žo­sios Lie­tu­vos ka­pi­nės ti­ria­mos, o ki­tos ne­su­lau­kia dė­me­sio, – sa­ko Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja L. Pras­ce­vi­čiū­tė.

Pro­jek­to tiks­las bu­vo nu­vyk­ti į vi­sas se­ną­sias Kel­mės ir Pak­ruo­jo ra­jo­nų ka­pi­nes, ap­ra­šy­ti jų te­ri­to­ri­jas, at­lik­ti ka­pi­nių, iš­li­ku­sių kry­žių, ant­ka­pi­nių pa­mink­lų, tvo­rų ir var­tų fo­to­fik­sa­ci­ją, nu­ra­šy­ti ka­pi­nė­se iš­li­ku­sių kry­žių ir ant­ka­pi­nių pa­mink­lų įra­šus, su­rink­ti ar­chy­vi­nę me­džia­gą.

Dar­bas at­lik­tas per pus­me­tį. „Bu­vo tik­ras štur­mas!“ – šyp­so­si R. Tri­mo­nie­nė. Moks­li­nin­kės neį­si­vaiz­da­vo, į ko­kį di­džiu­lės apim­ties dar­bų pra­ga­rą įklimps.

Se­no­sios kai­mų ka­pi­nės šian­dien daž­niau­siai at­ro­do kaip ne­di­de­lės, me­džiais ir krū­mais apau­gu­sios kal­ve­lės. Kai ku­rios – tik pie­va vi­du­ry­je aria­mų lau­kų.

Kas ki­ta – jei te­bė­ra kai­mas, gy­va bend­ruo­me­nė: ta­da ka­pi­nės pri­žiū­ri­mos, iš­li­kę ant­ka­pi­niai pa­mink­lai. Jei kai­mas iš­ny­kęs, su­nyks­ta ir ka­pi­nės.

„Mū­sų tiks­las – kuo la­biau ak­tua­li­zuo­ti ka­pi­nes, kad bend­ruo­me­nės su­si­do­mė­tų, pri­žiū­rė­tų“, – sa­ko L. Pras­ce­vi­čiū­tė. Kaip gra­žiai tvar­ko­mas iš­sky­rė Guos­ta­ga­lio ka­pi­nes, nors jo­se ne­be­lai­do­ja­ma.

Pa­sak L. Pras­ce­vi­čiū­tės, ty­ri­mu siek­ta iš­sau­go­ti in­for­ma­ci­ją, nes ka­pi­nai­tės – už­mirš­tas ir nyks­tan­tis pa­vel­das.

2004 me­tais, pa­si­kei­tus Ne­kil­no­ja­mojo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mui, įtvir­tin­ta nuo­sta­ta Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­re ne­be­re­gist­ruo­ti se­nų­jų kai­mų ka­pi­nių.

Šiau­lių ap­skri­ties te­ri­to­ri­jo­je re­gist­ruo­ta apie 300 se­nų­jų kai­mo ka­pi­nių, o ne­re­gist­ruo­tų to­kios pat ver­tės ka­pi­nių yra ži­no­ma per 500. Jos sau­go­mos at­ski­ru Ne­kil­no­ja­mo­jo kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos įsta­ty­mo straips­niu.

Šią pra­kti­ką L. Pras­ce­vi­čiū­tė ver­ti­na nei­gia­mai, nes to­kios ka­pi­nės nein­ven­to­ri­zuo­ja­mos, nė­ra at­lie­ka­mi nuo­ra­šai, nė­ra ap­skai­tos, do­ku­men­ta­ci­jos.

Sek­lio dar­bas

Ats­pir­ties taš­kas ty­ri­mui bu­vo 1981 me­tais įvyk­dy­tas ka­pi­nių kar­tog­ra­fa­vi­mas.

Šal­ti­niais ta­po ir XIX a. pa­bai­gos – XX a. pra­džios vo­kie­čių ir ru­sų kar­tog­ra­fų kur­ti to­pog­ra­fi­niai že­mė­la­piai. Da­lis kai­mų ka­pi­nių bu­vo pa­žy­mė­ta XX a. pra­džios že­mė­la­py­je „Kar­te des West­li­chen Russ­lands“.

„Pa­gal pla­nus ga­lė­jo­me iden­ti­fi­kuo­ti vie­tas. At­ra­do­me ir ne­pa­žy­mė­tų ka­pi­nių. Apie jas su­ži­no­jo­me iš žmo­nių, is­to­ri­nių duo­me­nų, – sa­ko L. Pras­ce­vi­čiū­tė. – La­bai daug kai­mų su­ny­ku­sių, net vie­to­var­džiai iš­ny­kę. Šal­ti­niuo­se ap­tin­ka­mą vie­to­var­dį, ku­rio da­bar nė­ra, la­bai sun­ku iden­ti­fi­kuo­ti.“

Kar­tais moks­li­nin­kėms tek­da­vo im­tis ko­ne sek­lio dar­bo. Kai ku­rias ka­pi­nes at­se­kė pa­gal pa­var­džių už­ra­šus, per­žiū­rė­jus ke­lių pa­ra­pi­jų met­ri­kus.

Pa­si­tai­kė at­ve­jų, kai šal­ti­niuo­se me­džia­gos apie ka­pi­nes ne­ra­do: grei­čiau­siai jos vei­kė ki­tu pa­va­di­ni­mu, jų iden­ti­fi­kuo­ti ne­pa­vy­ko, nors iš­li­kęs kal­niu­kas – ne­ma­žas.

Ar su­lauk­da­vo pa­gal­bos iš vie­ti­nių? „Ei­da­vo­me klaus­ti se­niau­sių kai­mo žmo­nių, tei­rau­da­vo­mės, ar pri­si­me­na, kad bū­tų sto­vė­ję kry­žiai, ar pri­si­me­na, ka­da lai­do­jo pa­sku­ti­nį kar­tą. Daž­nai nu­ro­dy­da­vo, kad jų vai­kys­tė­je dar me­di­nis kry­žius bu­vo, maž­daug prieš 50 me­tų su­ny­ko. Ar­ba – tė­vai pa­sa­ko­jo, kad bu­vo ka­pi­nės“, – sa­ko L. Pras­ce­vi­čiū­tė.

Nai­ki­na žmo­nės ir žvė­rys

Vi­sos ka­pi­nių nuo­trau­kos – L. Pras­ce­vi­čiū­tės. Se­nie­ji ke­liu­kai, ve­dę į ka­pi­nes, yra nuar­ti, to­dėl iki jų te­ko ei­ti 1–5 ki­lo­met­rus per pie­vas, ari­mus. L. Pras­ce­vi­čiū­tė juo­kia­si: da­bar ži­no ne tik vi­sus ke­lius, ke­liu­kus, bet ir be­ke­les.

Bu­vo ka­pi­nių, į ku­rias ne­pa­vy­ko pa­tek­ti dėl aug­me­ni­jos. Ka­pi­nes su­pa pri­va­tūs skly­pai, da­lis jų yra ap­tver­ti aukš­to­mis tvo­ro­mis.

Ty­ri­mų me­tu fik­suo­ta su­nai­kin­tų ka­pi­nių (pa­vyz­džiui, Pap­lo­nės ka­pi­nės Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Šed­vy­džių ant­ro­sios ka­pi­nės Kel­mės ra­jo­ne), ka­pi­nių, ku­rių da­lis te­ri­to­ri­jų nuar­ta.

L. Pras­ce­vi­čiū­tė sa­ko, kad jau 1935–1936 me­tais Vals­ty­bės ar­cheo­lo­gi­jos ko­mi­si­ja kai kur fik­sa­vo, kad ka­pi­nės ap­leis­tos, be glo­bos.

La­biau­siai ka­pai nio­ko­ti so­viet­me­čiu, ka­sant žvy­rą, da­lis se­nų­jų kai­mų ka­pi­nių bu­vo išar­ta, su­nai­kin­ta at­lie­kant me­lio­ra­ci­ją.

Ir da­bar ūki­nin­kai, jei nė­ra aug­me­ni­jos, apa­ria ka­pi­nes. Dar vie­na pro­ble­ma – lau­ki­niai žvė­rys. La­pės, usū­ri­niai šu­nys iš­ka­sa olas, duo­bes, ke­lio­se vie­to­se bu­vo at­kas­tų kau­lų.

Gau­sūs šal­ti­niai

Is­to­ri­nė me­džia­ga apie ka­pi­nes ty­ri­mui bu­vo ren­ka­ma Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­ve, Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos ar­chy­ve, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­levs­kių bib­lio­te­ko­je, Kul­tū­ros pa­vel­do cent­ro ar­chy­ve ir bib­lio­te­ko­je, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus ar­chy­ve, iš pub­li­kuo­tų ra­šy­ti­nių šal­ti­nių, kraš­to­ty­ros dar­buo­se. Da­lis ar­chy­vų yra su­kel­ta į e.pa­vel­dą.

Is­to­ri­niai duo­me­nys, sa­ko R. Tri­mo­nie­nė, nu­ro­do ka­pi­nių, ku­rios rea­ly­bė­je ne­ži­no­mos: nors yra duo­me­nų, kad jo­se bu­vo lai­do­ja­ma šim­tai žmo­nių.

„Ko ge­ro, ki­tas lei­di­nys tu­rė­tų bū­ti apie ka­pi­nes, ku­rios iš­li­ku­sios is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se, bet bend­ruo­me­nės jų ne­be­ži­no, ka­pų vie­tų ne­bė­ra, – svars­to R. Tri­mo­nie­nė. – Ga­li bū­ti, kad ir mums ne­pa­vy­ko su­sie­ti tam tik­ro kai­mo ka­pi­nai­čių, nu­ro­dy­tų ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se, su da­bar­ti­ne vie­to­ve. Prieš šim­tą me­tų ka­pi­nai­tės ga­lė­jo pri­klau­sy­ti ki­tam kai­mui, bet da­bar at­sek­ti ne­beį­ma­no­ma.“

Per­žiū­rė­tos se­niau­sios Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čių mir­ties met­ri­kos, XIX a. vi­du­rio, XIX a. pa­bai­gos ir XX a. pra­džios met­ri­kos.

R. Tri­mo­nie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad mir­ties met­ri­kų kny­gos pra­dė­tos ra­šy­ti tik nuo XVIII am­žiaus. Be to, baž­ny­čia tuo me­tu lai­kė­si po­li­ti­kos, kad ge­riau lai­do­ti pa­ra­pi­jos, o ne kai­mo ka­pi­nė­se.

Kar­tais XVIII am­žiaus kny­go­se žy­mi­mi tik tie, ku­rie pa­lai­do­ti pa­ra­pi­jos ka­pi­nė­se. Ar­ba – vė­les­niuo­se šal­ti­niuo­se stai­ga vie­nu me­tu su­ra­šy­ta, kas pa­lai­do­ta.

Met­ri­kai at­spin­di gy­ve­ni­mo truk­mę, mir­ties prie­žas­tis. Ne­ma­žai fik­suo­ta žmo­nių, su­lau­ku­sių 100 me­tų. R. Tri­mo­nie­nė ap­ti­ko įra­šą, pa­gal ku­rį as­muo gy­ve­no 120 me­tų.

Ti­ki­si dar­bus tęs­ti

„Ty­rė­me du skir­tin­gus ra­jo­nus, ku­rie pri­klau­sė tai pa­čiai Že­mai­ti­jos vys­ku­pijai, tu­rė­jo ga­lio­ti tie pa­tys nu­ro­dy­mai, bet bu­vo vi­siš­kai ki­taip. Jei Pak­ruo­jo ra­jo­ne iki pat XIX am­žiaus pa­bai­gos bu­vo lai­do­ja­ma kai­mo ka­pi­nė­se, Kel­mės ra­jo­ne – kaip nu­kirs­ta, iš­sky­rus Kur­tu­vė­nus, kur pa­lai­do­ji­mai fik­suo­ja­mi“, – į įdo­mią de­ta­lę dė­me­sį at­krei­pė R. Tri­mo­nie­nė.

Pak­ruo­jo ir Kel­mės ra­jo­nuo­se nuo se­no gy­ve­no ir evan­ge­li­kų bend­ruo­me­nės, bet evan­ge­li­kų baž­ny­čių mir­ties met­ri­kų kny­gų be­veik neiš­li­ko.

Pak­ruo­jo ra­jo­ne evan­ge­li­kų ka­pi­nės tar­si su­lie­tos kar­tu su ka­ta­li­kų, ar­ba vie­no­je pu­sė­je lai­do­ti vie­ni, ki­to­je – ki­ti. Kel­mės ra­jo­ne tik kai ku­riais at­ve­jais pa­vy­ko šias ka­pi­nes iden­ti­fi­kuo­ti.

Vie­tos gy­ven­to­jai se­ną­sias ka­pi­nes va­di­na įvai­riais var­dais: mil­žin­ka­piu, ka­pe­liais, šved­ka­piais, mas­kol­ka­piu, kal­vin­ka­piu, su­ki­lė­lių ka­pais, ka­piu­kais, ka­pe­liais.

„Pa­va­di­ni­mas „mil­žin­ka­pis“ ro­do, kad kuo to­liau, tuo la­biau ta vie­ta mi­to­lo­gi­zuo­ja­ma“, – sa­ko R. Tri­mo­nie­nė.

Ats­paus­din­ti ži­ny­no ne­pla­nuo­ja­ma – apim­tis di­džiu­lė, lei­di­nys bū­tų la­bai bran­gus. Elekt­ro­ni­nę ver­si­ją tu­rės sa­vi­val­dy­bės, bib­lio­te­kos, ži­ny­ną ti­ki­masi įkel­ti į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį.

Ži­ny­nas, sa­ko ty­ri­mo au­to­rės, pa­si­tar­naus pa­vel­do spe­cia­lis­tams, aka­de­mi­nei vi­suo­me­nei, vie­tos bend­ruo­me­nėms, vi­siems, kas do­mė­sis sa­vo ge­nea­lo­gi­ne li­ni­ja, kai­mo is­to­ri­ja. Bus nau­din­gas ir spe­cia­lis­tams, ku­rie dir­ba su že­mėt­var­kos, sta­ty­bų pro­jek­tais, kad atei­ty­je ne­pa­žeis­tų ka­pi­nių.

Lau­ros PRAS­CE­VI­ČIŪ­TĖS nuo­tr.

VIR­ŠE­LIS: Že­be­rių kai­mo (Kel­mės r.) se­no­sios ka­pi­nės. Ši nuo­trau­ka su kry­žiu­mi, ant ku­rio su­suk­tas gand­ra­liz­dis, pa­rink­ta ži­ny­no vir­še­liui.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TIKS­LAS: „Sie­kė­me su­rink­ti vi­sus is­to­ri­jos duo­me­nis, pa­da­ry­ti nuo­ra­šus, fo­to­fik­sa­ci­ją, pa­žy­mė­ti taš­ką or­to­fo­tog­ra­fi­nė­je nuo­trau­ko­je, kad mū­sų at­lik­tas dar­bas bū­tų at­spir­ties taš­kas vė­les­niems ty­ri­mams“, – sa­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos ir fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ros ve­dė­ja pro­f. dr. Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė.

TY­RI­MAS: Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ja Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­tė sa­ko, kad to­kios kai­mų ka­pi­nių in­ven­to­ri­za­ci­jos iki šiol nie­kas neat­li­ko.

AU­TO­RĖS: Ži­ny­no „Se­no­sios Kel­mės ir Pak­ruo­jo ra­jo­nų kai­mų ka­pi­nės“ au­to­rės Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė ir Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­tė sa­ko, kad, nyks­tant kai­mams, spar­čiai nyks­ta ir ka­pi­nės. Ty­ri­mo au­to­rės svars­to dar­bą pra­tęs­ti ki­tuo­se ra­jo­nuo­se.

Lau­ros PRAS­CE­VI­ČIŪ­TĖS nuo­tr.

KA­PI­NĖS: Jun­ki­lų kai­mo (Kel­mės r.) se­no­sios ka­pi­nės.

PA­MINK­LAS: Ant­ka­pi­nis pa­mink­las Vai­da­to­nių kai­mo (Kel­mės r.) se­no­sios ka­pi­nė­se.

PRAEI­TIS: Tar­vy­dų kai­mo (Pak­ruo­jo r.) se­no­sios ka­pi­nės.

KRY­ŽIUS: Jur­go­niš­kių kai­mo (Kel­mės r.).se­nų­jų ka­pi­nių kry­žius.

ŽIE­MA: Ple­kai­čių kai­mo (Kel­mės r.) se­no­sios ka­pi­nės žie­mą.

PA­LI­KI­MAS: Ged­vai­nių kai­mo (Kel­mės r.) se­nų­jų ka­pi­nių kry­žiai.

KOP­LY­ČIA: Lin­kau­čių kai­mo (Kel­mės r.) se­nų­jų ka­pi­nių kop­ly­čia.

LAU­KAS: Me­di­ko­nių kai­mo (Pak­ruo­jo r.) se­no­sios ka­pi­nės aria­ma­me lau­ke.

RŪ­SYS: Pa­lin­ku­vės dva­ro (Pak­ruo­jo r.) se­nų­jų ka­pi­nių rū­sys.

VAR­TAI: Įso­nių kai­mo (Pak­ruo­jo r.) se­nų­jų ka­pi­nių var­tai.

PA­VEL­DAS: Pe­luo­džių kai­mo (Pak­ruo­jo r.) se­no­sios ka­pi­nės.

RU­DUO: Viz­go­nių kai­mo (Pak­ruo­jo r.) se­no­sios ka­pi­nės ru­de­nį.