Naujausios
„1991 metų sausį laimėjome, nes nesislėpėme“
Šiandien minime Laisvės gynėjų dieną – prieš 25 metus išgyventus 1991 metų sausio tragiškus įvykius, pagerbiame 14 žuvusių gynėjų atminimą.
Su „Šiaulių kraštu“ prisiminimais dalijasi šiauliečiai, kuriems teko tada būti įvykių centre Vilniuje – Parlamento gynėjas Ernestas ARMALAS, miesto garbės pilietė, mokytoja Nijolė PRASCEVIČIENĖ ir Eglė SĖJŪNIENĖ.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Vienybė buvo kaip Baltijos kelyje“
Nijolė Prascevičienė, Šiaulių miesto garbės pilietė, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė, 1991 metų sausį dvi paras Vilniuje budėjo prie Parlamento. Tragiškojo sausio 13-osios sekmadienio išvakarėse.
Su vyru savo mašina išvažiavo į Vilnių, vaikus palikę močiutės globai. Vilniuje pas gimines nueidavo valandai pailsėti ir grįždavo atgal prie Seimo.
„Didžiulį įspūdį darė žmonės, apjuosę Seimą, – prisimena šiaulietė. – Visi tvarkingi, vyrai apsirengę kostiumais, nesimatė jokio išgėrusio žmogaus. Žmonės elgėsi taip, kaip viena šeima, rūpinosi vieni kitais.“
Nepažįstami klausdavo: ar nesušalote, ar nenorite arbatos? Iš aplinkinių namų moterys nešiojo sumuštinius, kavą.
Pensininkės per naktį sėdėjo ant suoliuko, nors buvo labai šalta. Atrodė, ką jos gali padaryti, bet buvo kartu su visais.
Ne kartą matė važiuojančius tankus. Tais momentais stodavo mirtina tyla, visi žiūrėjo, kur pasuks.
Šiauliečiams buvo paskirta vieta: „Ginsite šią teritoriją.“ Atmintin įstrigo didžiuliai Parlamento langai, už kurių matėsi sustumtų baldų krūvos.
„Baimės nejautėme – žmonių vienybė buvo tokia pat, kaip Baltijos kelyje“, – sako N. Prascevičienė.
Sausio 12-osios vakarą prie Parlamento buvo susirinkę daug žmonių, tad nusprendė grįžti į Šiaulius.
„Prieš vidurnaktį grįžome ir išgirdome apie šturmą, – prisimena. – Paskambino iš Vilniaus giminės. Net per telefoną girdėjome šūvius, nors jie gyvena Senamiestyje. Tada buvo kraupu.“
N. Prascevičienė 1991-ųjų sausio įvykius laiko svarbiausiu gyvenimo momentu.
„Kitaip nė negalėjo būti – visi gyvenome tokia nuotaika: kas galėjo, važiavo į Vilnių budėti. Lietuva buvo pirmoje vietoje, – sako ji. – Stovėjome Baltijos kelyje, buvome Sąjūdžio mitinguose Vilniuje. Mačiau ir kaip Lenino paminklą griovė.“
Likimas lėmė būti ir pirmojo Lietuvos disidentų viešo mitingo, kuris įvyko dar prieš Sajūdžio gimimą – 1987 metų rugpjūčio 23 dieną – liudininke. Vaikščiojo po sostinės Senamiestį, išvydo mitinguojančius, girdėjo Nijolės Sadūnaitės garsiąją kalbą.
„Pirmą kartą tada susidūriau su tais, kurie atvirai kvietė kovoti už Lietuvos laisvę“, – prisiminė N. Prascevičienė.
Jeigu reikėtų, mano, jog daug žmonių vėl stotų ginti Lietuvos. Nors dabar, jos žodžiais, „daugiau galvojame apie save, kol realios grėsmės nėra.“
Tų dienų įvykiai jai kelia pasididžiavimą tauta.
„Lietuviai yra vieningi, didingi, verti pagarbos, – įsitikinusi N. Prascevičienė. – Iki šiol akyse regiu tas močiutes prie Seimo. Didelę pagarbą turėtume jausti ir profesoriui Vytautui Landsbergiui, kuris atlaikė didžiulį spaudimą ir bemieges naktis. Visi parlamentarai, kurie tada buvo kartu, visi savanoriai gynėjai ir kunigai, kurie juos laimino, – didvyriai. Juk nė vienas nežinojo, kas bus, o ryžosi dideliems dalykams.“
Pirmasis egzaminas – gynyba
Ernestas Armalas, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, Parlamento gynėju tapo būdamas 18 metų. Tada buvo ką tik įsteigtos Policijos akademijos pirmakursis. Ruošėsi egzaminų sesijai, bet studentų gyvenimą pakeitė sausio įvykiai.
500 akademijos pirmakursių buvo pasitelkti žmonėms ir svarbiems objektams saugoti, nes nebuvo aišku, kaip pasielgs dalis tuometinės Vilniaus milicijos pareigūnų. Įtampa po sausio įvykių neatslūgo iki pat rugpjūčio pučo Maskvoje žlugimo.
„Mes kaip eiliniai pareigūnai vykdėme įsakymą ir savo pareigą“, – sako šiaulietis.
Jau sausio 8-ąją akademijos studentai kartu su statutinais pareigūnais saugojo, kad nekiltų riaušės per „jedinstvininkų“ mitingą prie Parlamento rūmų. Pakilus kainoms ten protestavo vadinamųjų sąjunginio pavaldumo įmonių darbuotojai.
„Susikibę rankomis stovėjome tarp lietuvių ir kitos pusės, – prisimena E. Armalas. – Aprengti buvome senomis milicininkų uniformomis, tik skiriamieji ženklai ir sagos buvo jau su Vyčiu.“
Po to vieną naktį studentai buvo pakelti 3 valandą ir nuvežti saugoti Parlamento.
„Iš pradžių budėjome lauke, po to pačiame pastate, – pasakoja šiaulietis. – Keturias paras rūmuose gyvenome, neišeidami, miegojome salėje. Kai sausio 13-ąją sužinojome, kad užimtas Televizijos bokštas, Radijo ir televizijos pastatas, yra žuvusiųjų, laukėme, kad šturmuos ir Parlamentą, ruošėmės tam.“
Jokių automatų niekas nedavė, tik kai kurie savanoriai turėjo medžioklinius šautuvus.
„Kas turėjo guminę lazdą, kas metalinį strypą iš armatūros, o kas visai nieko – praktiškai plikomis rankomis būtume gynęsi“, – sako E. Armalas.
Davė priesaiką Lietuvai. Gynėjų rūmuose buvo daug, visų nuotaika viena – gintis. Norėjosi turėti kokį ginklą – „būtų buvę drąsiau“. Kad būtų tekę gyvybę paaukoti, negalvojo. Vieni bendramoksliai tik užsirašinėjo savo kraujo grupes, jeigu būtų sužeisti, kiti rūkyti pradėjo, nors niekada anksčiau nerūkė.
Įsiminė, jog rūmuose buvo labai daug benzino – įvairiose talpyklose, buteliuose. Savanoriai šalia jų vaikščiojo rūkydami cigaretes.
„Tik dabar suvoki, kokia buvo rizika, – sako šiaulietis. – Tėvai nežinojo, kur esame, mobiliųjų nebuvo – susisiekti negalėjome. Bet mano mama, atvažiavusi į Vilnių, kažkaip sugebėjo įeiti į Parlamentą susitikti su manimi. Natūralu, kad buvo susirūpinusi.
Niekas nesitikėjo, kad ant tokios žmonių minios galėtų kas tankais važiuoti, pulti – įtampa buvo didžiulė. Bet visiems buvo aišku, kodėl čia esame, už ką kovojame. O kur galėjai nubėgti – visur buvo namai – ta pati Lietuva.“
„Bėgome ne nuo šūvių, o link jų“
Šiaulietė Eglė Sėjūnienė sausio 13-osios naktį buvo prie Televizijos bokšto, kur tankais traiškyti žmonės.
„Sunku prisiminti tą įtampą – suprantu, kodėl žmonės nenori kalbėti apie karą, – sako E. Sėjūnienė. – Kai praeina tos dienos minėjimas, tik lengviau atsidūstu.“
Vilniuje ji buvo nuo sausio 10 dienos, kai M. Gorbačiovas Lietuvai paskelbė ultimatumą, reikalaudamas atkurti SSSR Konstitucijos galiojimą.
Išvažiavo metusi darbus Politechnikume, nes Vilniuje buvo visa šeima. Sūnūs Mindaugas ir Žilvinas buvo studentai, mokėsi Konservatorijoje. Vyras Algimantas Sėjūnas, Nepriklausomybės akto signataras, buvo Parlamento narys.
„Baisu būti toli nuo įvykių – geriau būti jų centre“, – sako prisiminusi įvykius.
Visa šeima tomis dienomis apsigyveno pas draugus Karoliniškėse, netoli Televizijos bokšto. Ėjo prie bokšto budėti kaip į darbą, o namuose pasikeisdami pamainomis ištisai klausėsi radijo žinių.
„Pagrindinę naktį apie pusę dvylikos grįžome į namus, nes per garsiakalbį pranešė: ateikite geriau paryčiais, kai būna labai mažai žmonių, – prisimena E. Sėjūnienė. – Dieną buvo minios – apie bokštą ėjo ratais, kas šoko, dainavo.“
Prisimena, jog buvo paskelbta, kad yra minioje persirengusių civiliais desantininkų, bet juos galima pažinti iš batų.
„Tai visi ėmėme žiūrėti į batus, – pasakoja. – Kišenėje turėjau lenktinį peiliuką, rankoje skėtį su metaliniu kotu – jeigu užpultų, trenkčiau bent skėčiu.“
Kai grįžę į namus, apie pusę dviejų nakties, išgirdo per radiją, jog tankai važiuoja link bokšto – puolė atgal.
„Algimantas irgi buvo grįžęs – barzdos nusiskusti, metė skustuvą ir su jaunėliu sūnumi išlėkė į Seimą, – prisimena moteris. – Tarnybinių mašinų parlamentarai tada jokių neturėjo. Paskui pasakojo, jog sustojo lengvoji mašina, moteris su vaiku išlipo prie bokšto, o vyras juos nuvežė prie Parlamento.“
Pati su draugais išbėgo link bokšto.
„Girdėjome važiuojančius tankus, bet niekas nepuolė slėptis, visi bėgo link bokšto, – pasakoja. – Iki šiol negaliu pamiršti to įspūdžio, kaip žmonės bėgo ne nuo šūvių, o ten, kur šaudė.“
Prie bokšto jau buvo sąmyšis. Per garsiakalbius girdėjo Audrių Butkevičių, krašto apsaugos ministrą, tikinant, jog esą šaudoma tuščiais šoviniais.
Trenkė toks tanko šūvis, kad užėmė ausis, o viršugalvyje ėmė virpėti. Pradėjo kalenti šautuvai. Matė sužeistus žmones kruvinais veidais.
„Kai bokštą užėmė, buvo tik viena mintis – dabar užims Parlamentą, – prisimena E. Sėjūnienė. – Išbėgau į gatvę, žiūriu, važiuoja troleibusas, įlipau. Pilnas žmonių ir visi tyli – rodos, musė praskristų, išgirstum. Sustojo stotelėje prie Parlamento – visi išlipo ir bėgte link jo.“
Prie rūmų jau buvo minios žmonių. Tikėjosi ten ir sūnus surasti, vyrui iš telefono automato prisiskambinti. Nubėgo į Martyno Mažvydo biblioteką, kuri buvo atvira, – prie telefono automato eilė – visi pranešinėja, kad yra gyvi.
„Kai, rodos, Vytautas Landsbergis ar kažkas kitas pro langą iškišęs galvą paragino: „Pavojus, skirstykitės“, visi šaukė: „Ne – Lietuva, Lietuva", – pasakoja E. Sėjūnienė. – Tai buvo baisiai galinga energija – ji ir išgelbėjo. Stebuklas, kad visi nebuvome sutraiškyti tankais. Tūkstantį kartų galėjo tai padaryti – kaip traiškė ir naikino mus sovietmečiu.“
Ji prisimena, kaip kunigas R. Grigas laimino visus, o žmonės meldėsi, suklupę ant kelių. Kitą dieną visi puolė statyti barikadų, tempė statybos blokus, armatūrą. Tikėtasi, jog dar bus atakų. Iki tol tik Parlamento durys buvo apdėtos smėlio maišais.
Po tų įvykių jaunėlis sūnus Žilvinas, kuris kartu su tėvu tragiškąją naktį buvo Parlamente, nuėjo dirbti į policiją. „Sakė, jog dabar ne muzika reikia užsiimti, o būti jėgos struktūrose“, – prisimena E. Sėjūnienė.
Kitą dieną prie Televizijos bokšto degė žvakutės žuvusiems atminti. Stovėjo šautuvus atkišę kareiviai, nė nesuvokiantys, kas vyko ir vyksta. Žmones puolęs „Alfa“ būrys jau buvo išvežtas.
„Kai po žuvusiųjų laidotuvių visi keturi traukiniu važiavome namo, vis galvojau, ar gali taip būti, kad mes – visi gyvi“, – pasakoja E. Sėjūnienė.
Iš tų dienų ir jai išliko didžiulės vienybės ir pasiryžimo gintis įspūdis.
„Gal žmonių sąmonėje buvo išlikę, kaip 1940 metais Antanas Smetona pabėgo, Lietuva tada nepasipriešino okupacijai, – svarsto ji. – 1991 metais nesislėpėme ir laimėjome.“
Dėl kasmet vis naujai dalijamų apdovanojimų Sausio 13-osios medaliais ji turi savo nuomonę: „Neturi būti jokių medalių dalybų, geriau tegu sudaro sąlygas nusipirkti medalį atminimui, jeigu to norima. Tūkstančiai Lietuvos žmonių dalyvavo sausio įvykiuose – ne tik Vilniuje, visuose miestuose, miesteliuose, ir nesurašyti jie jokiuose gynėjų sąrašuose.“
Asmeninė nuotr.
NUOSTATA: Eglė Sėjūnienė, Nepriklausomybės akto signataro Algimanto Sėjūno žmona, per sausio įvykius budėjo prie Televizijos bokšto: „Negalėjau likti Šiauliuose, kai visa mano šeima buvo Vilniuje – sunku būti toli nuo įvykių – geriau jų centre.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VERTINIMAS: Nijolė Prascevičienė 1991 metų sausio įvykius laiko svarbiausiais savo gyvenime: „Kitaip ir negalėjo būti – stovėjome Baltijos kelyje, dalyvavome Sąjūdžio mitinguose, kas galėjo, važiavo budėti ir prie Parlamento.“
PAREIGA: Ernestas Armalas Parlamento gynėju tapo būdamas 18 metų – buvo vienas iš 500 Policijos akademijos pirmakursių, tada davusių priesaiką Lietuvai ir vykdžiusių pareigą.
APDOVANOJIMAS: Ernestas Armalas (kairėje) su dukryte ir tėvu Alfonsu Armalu – po apdovanojimo Sausio 13-osios medaliu nusifotografavo kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi.
OKUPANTAI: Paskutinės okupantų konvulsijos – Televizijos bokštas užimtas tankais, kurie traiškė žmones.
GYNYBA: Po tragiškosios sausios 13-osios nakties prie Parlamento rūmų atvažiavo ir sunkioji statybų technika.
BARIKADOS: Atakoms pasiruošta – Seimo rūmus juosia barikados.
ŠIUKŠLĖS: Nebereikalingi nei sovietiniai kariniai bilietai, nei pasai.
LAUŽAI: Net motinos su vaikais nenorėjo likti namuose – žmonės šildėsi prie laužų.
GYNĖJAI: Į Vilnių budėti važiavo žmonės iš visos Lietuvos miestų, miestelių, kaimų.
PAREIGŪNAI: Milicijos pareigūnai – dar su sovietinėmis uniformomis, tik skiriamieji ženklai ir sagos – jau su nepriklausomos Lietuvos Vyčiu.
BENDRYSTĖ: Sostinės gyventojai nešė gynėjams termosus arbatos, kavos, dalijo sumuštinius.