Naujausios
Pagaliau – Roko sala ir į kitą pusę, per Papilio girią
Rugpjūčio 26 d. ROKSALA... Roko sala, paslaptinga vieta, kurion leidžiamės jau antrąsyk, šįkart iš kitos pusės, bet surasti ją vėlgi, pasirodo, ne taip paprasta. Pravažiavę griūnančią dailininko P.Kalpoko sodybą Miškinės vienkiemy sukam Suvainiškio kryptimi, nyram į Roksalos mišką ir vilkų takais toliau leidžiamės pėstute. Lyg ir žemėlapyje viskas aišku, o ir keliukai per mišką smagūs, bet visgi pataikyt į ROKSALOS užusienį nėra lengva, beklejodami ateiname ten, kur jau buvom atėję iš kitos pusės, kai ieškojom ROKSALOS pirmąsyk. Bandom pasukti ta kryptim, kur veda žemėlapis ir logika, ir netrukus atsiremiame į didžiausią šiame krašte Roksalos (Suvainiškio) pelkės masyvą, kurį vieną pirmųjų Lietuvoje pradėjo sausinti dar 1914 m., bet žmogaus kėslams pelkė nepasidavė... Baugoka – besdamas lazda šalia savęs, nepasieki dugno... Tačiau mums labiausiai rūpi „sala“ šalia pelkės, ta pirminė vieta, kur gyventa žmonių, vieta, davusi pavadinimą ir miškui, ir pelkei... tad grįžtam vėl ant miško kelelio, orientuotis nebepadeda nei žemėlapis, nei logika, nei mūsų pačių įminti pėdsakai, nes atrodo, kad viskas jau išvaikščiota ir patikrinta. Tad į dešinę vedantis keliukas – kaip skęstančiam šiaudas... sukam... Proskyna, jurginėlių (rudbekijų) kilimas, senos obelys... čia būta gyvenimo... ROKSALOJE taip pat kažkada Stuokų gyventa, ir Stanislovo Šenfero... ar ne iš tų pačių, kurių vienas Stasys buvo Biržų miškų urėdas, o šio sūnus Stasys – Biržų gimnazijos mokytojas? Šiandien sodybvietė – sosnovskio barščių karalystė... Su sosnovskio barščiais Gintaras susipažino prieš daugelį metų, kai vaikai dar buvo maži. Suvainiškio miške bandė vaikams pripjauti skudučių. Skudučių derinimas kainavo brangiai... grįžo iš kelionės dviračiu be skudučių ir taip nubučiuotas, kad nei vaikų, nei žmonos pabučiuot nenorėjo.
Už barščio užkariautos sodybos- eglynėlis ir atsiveriantis įspūdingas Roksalos pelkės vaizdas su ant samanų, nubarstytų spanguolėmis, kilimu...
Gal kitąkart ir kurtinį ar teterviną sutiksim?..
Rugsėjo 8 d. Rugsėjį kelionės pėstute vėl smagios, gaivus oras, miške nebepuola nei uodai, nei sparvos, o laukuose derlius nuimtas, ganyklos nušienautos – gali rinktis tiesiausią kelią. Šįkart šturmuojam Papilio girią. Sakysite – tokios nėra... šiandien nėra. Bet XVII a. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje (J. Narūnavičius-Naronskis, 1645 m.) šis Biržų girios pakraštys, nuo Kvetkų pusės, vadinamas Papilio giria. Pradedame žygį nuo GARBARNĖS viensėdžio, kur vienoje kelio pusėje dar likusi Papilyje ir Kvetkuose dirbusio mokytojo Jono Vilemo sodybos klėtis, kitoje – jo, nacių 1941 m. nužudyto kartu su Kvetkų žydais, kapas...
Kaip GARBARNĖJE atsirado mokytojas? Nuo seno čia gyventa odininkų, kailiadirbių. Odos rauginimas vadintas garbavimu, kailiadirbys – garboriumi, jo dirbtuvė – garbarnia. Rusiškuose žemėlapiuose ši vieta dar vadinta KOŽA (oda)
Ši skaudžią istoriją sauganti vieta – kelio pradžia, toliau keliaujam giria išilgai, bet netrukus sukame į kairę ir bandom išeit į pakraštį. Išnyram vietoje, kuria ėjo parapijų riba: viena sodyba – ŠUKIŠKIS priklausė Kvetkų parapijai, kita, dešiniau, VINKŠNA, – jau Papilio parapijoje. ŠUKIŠKYJE dar visai neseniai gyventa (čia bajoras Nikodemas Juknevičius apsigyveno dar XIX a. viduryje), dar išlikę, nors pamažu nykstantys ir vijokliais apaugę, sodybos pastatai, prie namo tebestovi įspūdingas kryžius. O ir namo būta neprasto – didžiulio, su gražiai drožiniais išpuoštomis gonkomis. Einame Papilio parapijon... Nupjautuose laukuose pro ražienas atkakliai galvas kelia gležna gėlelė – raudonžiedis progailis. VINKŠNOS viensėdžio taip pat būta nemažo, tik apaugusioje medžiais sodybvietėje jau nebelikę nei gryčios, nei kitų pastatų, atsiveria tik buvusio tvarto griuvėsių mūras, užlaužtomis šakomis šios sodybos šeimininkų skaudžią istoriją norėtų papasakoti gigantiškos baltosios tuopos. Čia buvo į partizanus išėjusių Žilinskų gyvenimas... buvo... partizanų žmonai ir motinai, su ūkio žiūrėti likusiu sūnumi, iš Sibiro pargrįžti čia kelio nebebuvo...
Kitą objektą atrasti gerokai sudėtingiau, ten nebeveda joks takelis, tad tenka pasikliauti žemėlapiu ir intuicija. Bandom atrasti ŠILIŠKĮ, kur gyveno kita bajorų giminė Dunauskai (Danauskai), čia nutekėjo poeto Kazio Binkio senelio sesuo. Vidur miško didžiulių medžių išvartos – užuomina, kad pataikėm... Ir tikrai: pamatų akmenys, šulinio, linmarkos vieta, senos senos obelys, be obuoliuko... visur tik būtasis laikas.... šiandien jau nieko...
Judam link Nemunėlio, į RIMŠIUS, kur jau seniai nė gyvos dvasios nelikę... bet mes klystam, gyvybė čia pargrįžta, kažkas šią vietą pasirinko vasarvietei, tad gal RIMŠIAI dar pargrįš...
Palei Nemunėlį grįžtam atgal, link GARBARNĖS, ties ja Nemunėlis daro gražų vingį...
