100 dingusių vietų vardų – keliaukime (5)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Patūpiškio ąžuolo vainikas netelpa į objektyvą...

Kur einam – ten protėvių būta...

Gegužės 12 d. Pro Mirgų ežerą tik pravažiuojam paliekam mirgėt, o kelionę pradedam ten, kur pasodintas liepaičių atžalynas ir prasideda Puznos miškas. Puznos miškas buvo geras prieglobstis pokario Salamiesčio, Alizavos apylinkių partizanams. Kelias sukasi ne visai taip, kaip norim, bet miško keliukas gražus, po lietaus puikiai matyti, kas dar tais takais vaikšto – einame neseniai įmintais vilkų pėdsakais... bet kelias sukasi vėl ne į tą pusę, tad ir prieinam ne tai, ko tikimės: prieš akis atsiveria miškininkų įrengta LAPKALNIO poilsiavietė (gal ir lapės čia susibėga, ne vienos uodegą pakeliui spėjom pamatyti). Aišku, kad kelias ne tas, tad turim grįžti ir pataikyti į PRŪDELĮ. Nežinia, kiek gelbsti žemėlapis telefone, kiek intuicija, kiek Dievulis, bet pasukam, kur reikia, tiktai jau einam lietaus nemačiusiu suskirdusiu miško keliu, kol prieinam miško proskyną, kur ir turėtų būt PRŪDELIS. Žemę proskynoje bandoma sukultūrinti, tiktai tvarkdarių kelias išvažinėtas tiesiai per vienintelės ženklus palikusios sodybos gryčią, provėžose gali rast ir juodpuodžio, ir molio puodų ir net porceliano indų šukių. Iš PRŪDELIO kilo Einoriai, tie patys, kurie nusipirko Tuitadvario palivarką ir Tuitadvary ragus pūtė, ir 1928 m. Vasario 16-ąją įsikūrusiam Biržų muziejui vieną ragų komplektą, ir dabar eksponuojamą, padovanojo... Prūdelis... aplaužytas, apdraskytas bet vis dar stovintis žilvitis – šios vietovės gyventojų tragiško likimo išraiška, po juo – didelis akmeninis šulinys... Kas iš Prūdelio Einorių ir Kaminskų į mišką išėjo, kas liko, tačiau buvo išvežti į Sibirą, tik jau į šitą vietą niekas nebepargrįžo...

Iš Prūdelio per mišką reikia rasti kelią į MIKOLAITIŠKĮ. Abipus miške rasto takelio – prūdų prūdai, užpelkėję, uždumblėję... vienam eiti net baugu būtų, juk per tokius akivarus veriasi paslaptingas mitinis pasaulis... Iš miško išnirus į MIKOLAITIŠKIO pievas supranti, kad tas pasaulis čia pat, nes laumės savo audeklus išdžiausčiusios: pievoje driekiasi pilni rasos lengvučiai voratinkliai (betgi ne „bobų vasara“). Kažkur čia ir mano protėvių Valentėlių gyventa... MIKOLAITIŠKIO peizažas padabintas keistais šiandieninės kultūros ženklais, atrodo, kad daiktai paliko išbarstyti rudenį, pasibaigus ganiavos sezonui ir dabar laukia tikresnio pavasario.

Tolesnis kelionės orientyras – griovys, kuris veda į mišką, o per mišką išveda dar į vieną laukymę – čia būta JANUŠIŠKIO, bet dabar vienintelis statinys – „kamufliažinis“ medžiotojų namelis, o buvusių gyvenimų lieknos sustumtos į pamiškę. Čia nuo seno gyventa Paliulionių. Čia gimė ir poeto Jono Strielkūno bobutė Karolina Paliulionytė Valeckienė, poeto mamos mama, ir šachmatų didmeistrės Viktorijos Čmilytės pirmojo trenerio, biržiečiams gerai pažįstamo šachmatų pedagogo, Raimundo Paliulionio senelis Osvaldas Paliulionis.

Puznos miško pakraščiu, gražiu jaunu eglynu, per kiškiakopūsčių paklodę sugrįžtam ten, iš kur pradėjom...

Gegužės 26 d. Kas galėtų pasakyti, kiek Lietuvoje yra vietų, kurioms vardus davė žmonės, pradėję toje vietoje kurti savo gyvenimą? Į vieną tokių vietų šiandien ir susiruošėm – PATŪPIŠKĮ, vietą, kur mano protėviai Patūpos apsigyveno pirmaisiais XIX a. metais. Kaip ir kaskart ieškant miške buvusių gyvenimų, pirmasis ženklas – obelys, kitos jau be gyvybės ženklų... o tada jau pamatų akmenys, krosnies plytos, didžiulė liepa ir, galiausiai – ąžuolas, koks ąžuolas!.. Tie, kurie jį sodino, tikriausiai, tikėjo, kad ne viena karta glausis prie jo kamieno, bandys pasisemti tvirtybės. Galbūt protėviai, pradėję kurti šioje vietoje sau ir savo vaikų vaikams, pirmiausia sodino ąžuolą... Dabar jis pats sau vienas didelis ir stiprus...

Netoliese – dar vienas, gal tik ne toks įspūdingas, bet taip pat gražus ir tvirtas.

Netoliese – dar vienos gryčios pamatai...

Iš Patūpiškio įtaikom į gražų „smetoninį“ miško takelį, kuriuo šiais laikais dar niekas nebandė išvežti miško, tad eiti juo vienas malonumas... išeinam į pamiškę link Bariškių, matyti sodyba, kurioje dar verda gyvenimas. Einam takeliu toliau, norim išnirti į laukymę, kur vaizdas atsiveria į Palaidžią, dabar Palaidžia, o kadaise buvo trys kaimai: Deveniai, Gintautai ir Pūkiai (ar Pukiai?). Šiandien ir Palaidžia jau tik didžiulis laukas, niekas čia nebegyvena... Bandom surinkt į krūvą buvusius tris sodžius fotoaparatu, bet savo kojomis neišmatuojam... tai nelabai „užskaityta“...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.