Naujausios
Balandžio 14 d. Vijoliškis... šįkart atsispiriam čia. Gerai, kad žvyro karjero plėtros darbai pasisuko į kitą pusę ir nesulygino su žeme Viksvų- Švegždų dvaro likučių. Nors dvare neliko ąžuolų, dėl ko labiausiais Švegždų palikuonims, Papilio gydytojo Alfredo Švegždos vaikams, skaudėjo širdį, seni mūrai ir užžėlęs parkas mena per šią vietą ėjusius knygnešių kelius ir į rimtus mokslo vyrus užaugusius daraktorių mokyklos auklėtinius (vienas jų – biologijos mokslų daktaras Jonas Dagys (1906-1993), Biržų gimnazijoje vadintas Mažuoju Jonu, nes tuo metu mokėsi dar vienas Jonas Dagys – Didysis...), ir paslaptingą poeto V.Rekašiaus istoriją... Nuo dvaro beieškodami tiesesnio kelio nuklystam pernelyg į kairę ir beeidami atsiremiam į Apaščią, palei kurią tenka eit iki pat Galvokų tilto, dėkojant bebrams, kad jų suręstos užtvankos ar paguldyti medžiai padeda įveikt vandens pilnus griovius. Rimtu miško keliu eiti paprasčiau, tiktai miške turim atrasti Čyžiškį, kur buvo ir grafų Tiškevičių Biržų majorato valda, palivarkas, o palydoviniame žemėlapyje dar matyti likę statinių pamatai. Pataikom... pasitinka įspūdingas ąžuolas, jie net keli įrėmina sodybą, o buvęs didžiulis sodas – liūdnesnis už liūdną. Namo pamatai rodo, kad pasiturinčiai šiame kieme gyventa. Iš Čyžiškio einam link to paties tilto per Apaščią, kadaise jungusio Papilio ir Vabalninko parapijas, nes šios dienos tolimiausias taškas – garsusis Paliulių kiemas Savučiuose, kur ir skudučius pūtė, ir sutartinės skambėjo. Ir Savučiuose būta dvaro palivarko. Ties Paliulių sodyba Apaščia paslaptinga, vadinta Raganyne, sakoma, kad čia raganas skandindavę (apie tai rašo ir A.Sabaliauskas-Žalia Rūta savo poemoje „Savu keliu ėjusių Apaščios ir Nemunėlio vaizdai Žalios Rūtos piešti)... tad atrodo, kad tos raganos mus aplink balas ir vedžioja, bet pavyksta išeiti į laukymę, kur atsiveria vaizdas į buvusią Paliulių sodybą. Didžiulio kamino likučiai, akmeninis šulinys ir... ąžuolas... senas senas, buvęs galingas, bet jau ilgai nebestovės... bet gal išliks kitas, jaunesnis ir tvirtesnis, gal jis saugos šios sodybos atmintį?..
Balandžio 22 d. Pariškiai... nei kaimo, nei kapelių... nukasė dar sovietmečiu kartu su žvyru ir pabarstė kažkur po tiesiamu asfaltu kaulus. Prieš gerus metus taip nukasė ir senkapį ant Rovėjos kranto... tą vietą paskutinė šių kraštų gyventoja vadino Milžiniškiu, tik jau nei milžinų, nei milžinkapio. Tad nuo Pariškių neriam į mišką link Variškių (ta pati Janytė sakiusi, jog ten varinės gyvatės rangydavusios...), miško takeliu prieinam ir sodybos liekanas: tvartelis dar likęs, didelis klevas – buvęs gyvenimas po klevu... dvikamienis beržas toks galingas, kad kamienas praradęs baltumą, ir... sodybos pakraštį ženklina ąžuolas, kaip be jo?.. Ar ne čia į pirtį pas eigulį važiuodavo grafienė Matilda su gražuole dukra Irena, ar ne čia joms purvo vonias „ištaisydavo“ , o grafas ar ne čia nerdavo nuogas miškan iš pirties, išbaidydamas visas uogautojas (iš eigulio dukros pasakojimo)?.. O miškas išties gražus, tad einam, kur veda tikras miško keliukas, o kai išneriam į palaukę, matyti Kupriai ir Žvirbliai. Sukam pamiške, kur pastatyta miškavežių mašina, kažkur toliau urzgia pjūklai (Didįjį Šeštadienį...), o mes tiesiai į didžiulį pliką lauką – Kapliškis... ant kalvelės būta kalvės – iš radinių dirvoje gali perskaityti, o į mišką įaugusi buvusi didžiulė sodybą su dar nematyto storumo šermukšniu... Pereinam didžiulį lauką ir, radę takelį, – vėl per mišką. Išneriam į laukymę prie Rovėjos beveik ties anoj pusėj sunaikintu pilkapiu – Milžiniškiu, atrodo, kad vienas milžinkapis likęs, čia, šiapus Rovėjos. Gal žvyro kasėjai jo nepasieks...
Ir dar kartą į mišką – išneriame į didžiulį lauką ir keliaujame iki aukščiausios vietos – Terespolio. Laukas tokio platumo, kad įsilaidavęs vėjas neša žemes lyg smėlį stepėse, tačiau nuo Terespolio kalvos viskas aplink matyti: Kaušiškės, Kyliškiai, Gudeliai, Papilys, Valkiškiai... viskas kaip ant delno nuo Terespolio kalno...
