100 dingusių vietų vardų – keliaukime (2)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Papiliečiai ieško laivų prieplaukos Papily, o kokie laivai atplaukdavo Kadaru?..

Link Dominiškio

Balandžio 6-oji. Šįkart namo... link Dominiškio. Kelionė prasideda nuo penkių kelių sankryžos Pavarišky (čia stovėjo gimtoji partizano Broniaus Žilinsko sodyba): į Papilį, į Kupreliškį, į Anglininkus, link „naujojo kelio“ (Biržų-Rokiškio plentas) ir penktasis – į mišką arba į niekur... o kažkada tai buvo mano žiemos kelias į mokyklą, nes takiukais pagal Dunojėlį link Mieleišių gilių žiemų savo vaikiškom kojom neišbrisdavom. Sausais suartais laukais aplankom savo mišką, kur žydi žibutės, kur pabaidom stirnų ar elnių pulkelį ir kiškį... Prisimenu, kaip tiesiai per dirvonus ankstyvą pavasarį skubėdavom ieškot pirmųjų žiedų, kaip kartą su ašaromis teko traukt iš įmirkusios dirvos prasmegusius aulinukus. Kur buvo dvarpievės durpynas, šlapia ir šiandien. Gyventojus melioracija iš sodybų išvarė, o gamtos ir nepriveikė...

Prisimenu, kaip rūpestingai visus akmenis iš grioviu paversto mūsų Dunojėlio išrinkdavo melioracijos darbuotoja, iš patiltės išvaikydama visus vėžius ir vėgėles ir sugriaudama mūsų susidėliotą užtvanką. Taip dirbdavom, kad vandens būtų bent ligi bambos, o paskui su apmaudu iš tolo stebėdavom, kaip burnodama griovių tvarkytoja mūsų darbą paverčia niekais... O šiandien bebrai mano Dunojėlį pavertė visu Dunojum, kaip iš tos liūdnos bobutės dainos apie vėjo nupūstą srauniajan Dunojėlin mergelės vainikėlį ir apie narsųjį bernužėlį iš anos pusės Dunojėlio: „Viens iš jųjų atsirado ojo-joj/ Už vainikų galvų deda ojo-jojo-jojo-joj“... O mes tokį pavasarį vos neišplukdėm Dunojėliu savo broliuko (vėliau Dievulis vis tiek jį arčiau savęs pasišaukė)...

Tai „anoj pusėj Dunojėlio“ lendam į mišką taip vadinamoj Petrausko palaukėj (nors Ciprė (Ciprijonas) Petrauskas buvo užkuriom atėjęs Dominiškin), užu miško – Keibiškis. Kelią pastoja surūdijęs Kadaras. Gerai, kad šalia buvusios brastos šiuolaikinis tiltas iš betoninių elektros stulpų. Anapus miško atsiveria platūs Keibiškio, toliau – Judiškio laukai. Kur kalva – ten būta gyvenimo: puodynių šukės, plytgaliai, stikliukai, o dabar – elniai ragus mėto... Kaži kuri kalva Bimbų, kuri – Audickų? Nuo Judiškio kalvos tiesiai matyti Mieleišiai, baltuoja koplyčios bokštai, seniau taip toli užmatyti negalėjai, užstojo miškas. XIX a. pab. Dominišky rodo buvus šešis kiemus, Keibišky – du, Judišky buvo dvaro palivarkas, Judiškio miške – eigulio sodyba. Keistai suskamba pavadinimai: vienoj pusėj miško Dominiškis (Viešpaties namai), kitoj pusėj – Judiškis...

Vėl į mišką... Ar ne šituo keliu tiesiausiai bobutė pasiekdavo Vabalninką, kai važiuodavo lankyt sergančio senelio? Įspūdingiausias Judiškių miške – ąžuolas, kuris, matyt, žymi šio miško eigulio sodybos vietą, o nuo jo jau visai netoli ir Apaščia, ir senasis tiltas, jungęs Papilio ir Vabalninko parapijas, o už jo visai čia pat garsioji Paliulių sodyba Savučiuose. Bet į Vabalninko parapiją – kitąkart... Nuo Apaščios, palei Kadarą, link Dunojėlio... namo...

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.