100 dingusių vietų vardų – keliaukime (14)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Paskutinė Minkūnų sodyba

Metų virsmo kelionės

Gruodžio 27 d. Jau paskutinįkart šiais metais, nebent suskaičiuotose metų dienose dar atsirastų netyčia koks plyšys ištrūkti trumpam į dar vieną laiko vijokliais apraizgytą salą... šįkart kertam ir rajonų ir parapijų ribas: iš Biržų r. į Rokiškio, iš Kvetkų parapijos – į Panemunio... keliaujam Užupio mišku, ne tik nepravažiuojamu bet ir beveik nepraeinamu, miškakirčių „pataisytu“, kol keliu pasiekiame buvusį MINKŪNŲ kaimą. Kairėje kelio pusėje tik lygūs numelioruoti laukai, dešinėje gi – lyg šachmatų lentos langeliai: apsėtas laukas, sodybvietė, apsėtas laukas, sodybvietė... matyt, šeimininkai ilgokai nesidavė iškeldinami, tačiau laikas buvo galingesnis... taip iš sodybos į sodybą tais šachmatų langeliais prieiname kaimo pabaigą su tebestovinčia paskutine MINKŪNŲ gryčia, buvusia gražia, langai su langinėm... o už paskutinės sodybos – vėlių kalnelis, tikras kalnelis, senom pušim apaugęs tik papėdė visa didžiausiomis duobėmis nupėduota. Atrodo, kad MINKŪNUOSE galėjo kas panorėjęs ir kur panorėjęs prisikasti kiek nori smėlio, nes kaimo gale duobės išraustos ir buvusiose sodybvietėse, ir aplink jas, o ir šalia kapų kalnelio esantis dar didesnis kalnas (iš kur tie kalnai prie Nemunėlio, ar nebūta kada piliakalnio?) net pačiame viršuje duobėmis nusėtas... Nuo Minkūnų sukam dešinėn ieškot NAUJOSODĖS. Čia Nemunėlis pradeda kilpuotis ne prasčiau už tikrą Nemuną (o palei kilpas ir žvejų prisibarstę). Seni, galingi, bet jau lūžtantys medžiai ant Nemunėlio kranto ir didžiulių pastatų pamatai leidžia manyt čia ne paprasto ūkio būta, net panašu į dvaro palivarką (nors neteko rasti tokio paminėto). Ties NAUJOSODE buvęs tiltas per Nemunėlį, bet XX a. 2 deš. žemėlapyje dar nepažymėtas, o 6 deš. – jau nebepažymėtas... Briedžiai prasimynę kitą kelią link Nemunėlio, kažin, ar nubrenda salon, ar plaukte plaukia?.. Išlūžę galingi medžiai pamažu ima slėgti, nepadeda ir ėmusios krist snaigės, atvirkščiai – jų lengvumas skaudžiai kontrastuoja su išlūžusiomis mirštančių medžių šakomis, plyštančiais kamienais...

Dar paeinam į priekį, atrodo, kad nuo Nemunėlio kyla tirštas rūkas, o išties krintantis sniegas tik kuria iliuziją... Kitapus Nemunėlio – Aukštadvaris, bet nei tilto, nei brastos... Grįžtam... dar turim atrast vietovę mįslingu vardu – MISLYVA...

Kadangi miško takelis vėlgi miškakirčių pataisytas, bandom eiti mišku... Pirmieji buvusių sodybų ženklai, ąžuolai, per arti, žemėlapis veda tolyn, bet pasiekt tą MISLYVĄ – tikra mįslė... takelio kaip ir neturim, tikrai nei pravažiuojamas, nei praeinamas, o miške – balų balos... Perbrendam... vertėjo... bent jau dėl didžiausios kada nors gyvenime matytos obels...

Grįžtant – dar vienas ąžuolas, dvikamienis, o vainiko skersmuo, gal keliasdešimt metrų... šitas dar ilgai žaliuos...

Sausio 1 d. 2020-ieji prasideda... Saulė, skaisčiai nušvitus iš ryto, artėjant vidurdieniui išsivaduoja iš ją pagavusio debesio, vadinasi, viskas bus gerai, tereikia noro ir trupučio pastangų ir išlįsi iš bet kokio debesies... Pirmosios metų dienos kelias veda per Salamiesčio mišką, tas pats etnomuzikologo Stasio Paliulio aprašytas Biržų-Salamiesčio vieškelis, kuriuo jis dviračiu mynė užrašinėti sutartinių savo diplominiam darbui. Ir mes išnyram iš miško prie Medynų, kur dar šiandien tebegyvenama, o kaimynas ne taip jau artimą kaimyną aplanko pasikinkęs arkliuką... tik mes Salamiesčio nesiekiam, o pasukam pro ŠLEKIŠKIO kalnelį link kito kalno, MEDINIŠKIO, Pranutės Adomonytės-Binkienės tėviškės. Šitam Vabalninko apylinkių pakraščiui jau nebelimpa lygumų krašto etiketė, čia kalvų – lyg pribarstyta: ant vienos Šlekiškis, ant kitos Mediniškis, toliai – Kateliškiai, dar toliau Cypiškis... ir ant kiekvienos kalvos – vis kiti gyvenimai, kitos istorijos. Adomonių sodybos senieji medžiai gal tebesaugo ir dvejojančios Pranutės dūmas, gal ir jai skirtų K.Binkio eilėraščių posmus, ir paskutinius jaunosios Binkienės atodūsius... bet praeis dar dešimtmetis, ir visos Mediniškio istorijos gali būt užartos, ir liks tik nebyli kalva... Ant kito kalno, Kateliškių, atmintį tebesaugo senas sodybos kryžius ir paminklinis akmuo broliams Petruliams: Alfonsui – Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, ir Vytautui – ministrui pirmininkui, dar du šuliniai... tiktai jau išdžiūvę... Apmaudu tik, kad sodybos pakraštys, toliau nuo čia užklystančiųjų akių, virsta šiukšlynu...

Būtinai norim aplankyt ir Cypiškio palivarko likučius, dar vieną kalną, nuo kurio jau ir elektros laidai nusisuka, praeina pro šalį, bet mūsų nuostabai, artėjant pasigirsta šuns skalijimas, o per kiemą pamatom einant žmogų... gyvenama... Į svečius nesibraunam, jei naujamety svečių nelaukė, vargu, ar pasitiks išskėstom rankom? Grįžtam, pasiklausom Pajuodvalkio upelio čiurlenimo po senu tiltu, kuriuo nežinia, ar kas beeina, ar bevažiuoja... grįžtam, nes Saulė jau visai pažeme ritinėjasi...