100 dingusių vietų vardų – keliaukime (13)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Neretėlė. Aplankėm Latviją, atgal į Lietuvą, priešais – pasieniečio namas

Šimtasis, bet ne paskutinis...

Gruodžio 8 d. KALPOKAI, PANERETYS, GIKONIŲ dvaras, PŪTELIAI (Pūtelių malūnas)... Arba tarp Nemunėlio ir Neretėlės, arba ant rubežiaus... Vaizdai kai kur irgi tokie „kalpokiški“... tai suvokiam priėję pirmąjį dingusį kaimą – KALPOKUS. Gyventa Kalpokų ant Nemunėlio skardžio, kur upė daro gražų vingį, gryčios rikiavosi viena prie kitos, didelės, su rūsiais (suskaičiavom buvus bent keturias), ir visos žiūrėjo į Nemunėlį... tik šeimininkai ar turėjo laiko Nemunėlio vingiu grožėtis? Šimtametės vinkšnos jau griūva pačios, į kitas kėsinasi bebrai, bandydami galingais medžiais užtvenkti Nemunėlį... Keista, kad šios vietos nebando užkariauti miškas, nors gražus eglynas suaugęs visai greta. Matyt dar laukia pargrįžtančio žmogaus (išties, aptinkam žemės ribas žymintį stulpelį...)

Nuo KALPOKŲ einam skersai Gikonių (arba Užusienio) mišką, priekyje šmėžavę nemažų žvėrių pavidalai slepiasi miške mums nepriartėjus, o kai išlendam į palaukę, prieš akis atsiveria kalvota panorama: ražienų fone tebestovinti PANEREČIO sodyba, dešiniau, kalnas, slepiantis GIKONIŲ dvarą, kairėje – Lietuvą nuo Latvijos skirianti Neretėlė ir Latvijos kalvos, kurių arčiausia – Pilskalnė.

PANEREČIO sodybos ūkinis pastatas jau be stogo, tad greitai čia atmintį besaugos sodybos ąžuolas...

Einame link tilto, skiriančio dvi šalis – abipus Neretėlės būta pasieniečių sodybų. Nors dokumentai pamiršti namie, įkeliam koją ir Latvijon – pasieniečio namo tik griuvėsiai, laikas neįveikia tik akmenų mūro, stūksančio šalia.

Mūsų pusėje pasieniečio namas dar su stogu ir gražiomis durimis, mūras kitapus keliuko senas, turėjo priklausyti GIKONIŲ dvarui. Leidžiamės link jo. Vieno iš 4 šiuose kraštuose Kvetkų bažnyčios fundatorių Komorovskių valdytų dvarų (dar priklausė Roviškio, Skrėbiškio ir Parovėjos, šalia Papilio) – tik užuominos. Netvarkomas dvaro parkas su kalno papėdėje buvusiais tvenkiniais, rūmo vietoje – tik rūsio duobė ir pamatų akmenys (sudegintas sovietmečiu gyventi įleistų „socialistų“). Paskutiniai dvaro valdytojai Balčiūnai gavo kelialapį į Sibirą, šeimininkas nebegrįžo... pamažu dvaro kiemą ir sodą bando apraizgyt dygūs erškėčiai. Dar liūdniau nusileidus nuo Gikonių kalno – dalis dvaro kalvos jau nugriaužta ekskavatorių, o išraustos duobės pavirtusios šiukšlynais.

Grįžtam į Užusienio mišką ir einam vėl link Nemunėlio, tikėdamiesi surasti PŪTELIŲ malūno liekanas. Atsiremiame į sodybą, kur, atrodo, visai dar neseniai gyventa... tiktai miltai čia pat stovėjusiame malūne – jau seniai nebemalami... tačiau samanomis apaugę buvusio galingo statinio likučiai – įspūdingi. Abipus Nemunėlio dar aiškiai matomi užtvankos mūrai, jų dar likę ir upės vagoje, nes čia Nemunėlis dar šniokšdamas virsta kaskada žemyn.

Gruodžio 14 d. Stiklo pečius... nuo vasario pabaigos 28 savaitgalinės kelionės pėstute iš žemėlapių išbrauktomis (arba išbrauksimomis) vietomis, kur gyventa, mylėta, džiaugtasi, kentėta... kur laikas neatpažįstamai pakeitė kraštovaizdį ir užmaršties smėliu užpustė žmonių gyvenimus. Šiandien darsyk Biržų girioje – nuo Lujėnų iki Stiklo pečiaus, t.y., vietos, kur būta kunigaikščių Radvilų stiklo manufaktūros. Prie vienos sodybos automobilį pametė vienas medžiotojų, jų pilnas miškas... kažkada Biržų girioje gyveno Briedžiai, Šernai... šiandien po girią vaikšto tie, kurie briedžius ir šernus medžioja... Apmaudu, bet net vieninteliame išlikusiame 1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje, kur pažymėti visi svarbūs ūkiniai objektai, žemėlapio vieta, turėjusi žymėti stiklo manufaktūrą, sunykusi, nežinoma, kaip buvo šiame kartografijos unikume įvardinta. Biržų urėdijos dėka ši vieta nėra nebyli: sekdamas sustatytas rodykles, nesunkiai šią paslaptingą vietą gali atrasti, o trumpą jos istoriją pasakoja jau buvusio „stiklo pečiaus“ vietoje pastatytas informacinis stendas. Virstančių eglių šaknys iškelia čia buvusios stiklo manufaktūros likučius. Paėjėję takeliu toliau aptinkame ir pamatų akmenis ir daugybė duobių... nejaugi nuo to laiko, kai stiklui buvo kasamas kvarcinis smėlis?.. Randame ir stiklo, deja, ne to, ne XVII amžiaus...

Trečioji kalva Biržų girioje, kurios gal ir nereikėtų „užskaityti“, nes tai nebuvo nei gyvenvietė, nei viensėdis, tačiau ne tik stiklą pūsti, bet čia pat ir gyventi tie stikliai turėjo... tad tegul tai būna 100-asis metų kelionių objektas... bet ne pabaiga...

 

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.