Kur ieškome tikrosios laimės?
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Kaip šiandien skambėtų pasaulio skelbiami palaiminimai? Galbūt sakytume: laimingi turtingieji, laimingi galingieji, laimingi kovojantys ir nugalintys. Tačiau ar tikrai tai ta laimė, kurios kiekvienam iš mūsų reikia?
Laimė tampa trapi, kai jos ieškome tik išorėje – turtuose, galioje, karjeroje ar kitų pripažinime. Visa tai gali greitai išnykti, o žmogaus širdyje likti tuštuma. Kristus kviečia ne vien siekti laimės, bet priimti palaiminimą, kuris kyla iš gyvo santykio su Dievu ir atsiveria meile kitam žmogui.
Tikroji palaima prasideda širdyje, kai išmokstame atjausti, atleisti ir dalytis. Kai nebijome prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo, būti šalia jo džiaugsme ir skausme. Kiekvienas esame pašaukti į šventumą, kuris nėra skirtas tik išskirtiniams žmonėms. Jis prasideda kasdienybėje – nuo mažų meilės darbų, nuo gebėjimo pastebėti kitą ir jam padėti. Dievo palaiminimą nešiojamės kaip Jo dovaną, kuria esame kviečiami dalytis su kitais.
Palaima – būti šalia kito
Pasaulis šiandien kankinasi ir dūsauja nuo katastrofų, karų ir ligų. Tačiau ne mažiau skaudu, kai laimės siekiama kito žmogaus sąskaita: kai karjeros siekiama žeminant kitus, kai norima turėti atimant iš kito, kai žmogaus kančia, liga ar net mirtis tampa priemone saviems tikslams pasiekti.
Kristaus palaiminimai atveria visai kitokį kelią. Palaima – ištiesti ranką suklupusiam. Palaima – rasti laiko pasikalbėti su vienišu žmogumi ir tiesiog pabūti šalia. Palaima – džiaugtis kartu su tais, kuriems sekasi, ir atjausti gedinčiuosius. Palaima – nešti viltį ten, kur jos trūksta, ir taiką ten, kur įsivyravusi nesantaika.
Norėtųsi, kad mūsų gyvenime būtų daugiau palaiminimų ir mažiau troškimo būti laimingiems kitų sąskaita. Žmogus renkasi savo kelią, tačiau Dievas nesiliauja laiminęs. Jis kantriai kviečia mus mylėti, atsigręžti į kitą žmogų ir rinktis gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi.
Pašaukti gyvenimui
Artėjant Visų Šventųjų iškilmei ir Vėlinėms, prisiminkime ne tik savo mirusiuosius, bet ir amžinojo gyvenimo pažadą. Šios dienos kviečia sustoti, susimąstyti ir iš naujo atrasti tikėjimo viltį. Mirtis nėra paskutinis žodis. Esame pašaukti ne kapui, o Gyvenimui, kurį Dievas mums dovanoja.
Kas iš tiesų yra amžinasis gyvenimas? Tai ne vien nesibaigianti laiko tėkmė, bet pasinėrimas į begalinės meilės vandenyną, kuriame nebėra laiko – nei „prieš“, nei „po“. Tai pilnatvė, kurioje žmogus galutinai atranda save Dievo meilėje.
Mirusiųjų minėjimas priartina mus prie šio slėpinio. Dievui rūpi, kad nė vienas nepražūtų. Gyvojoje Jėzaus atmintyje net ir tie, kurių niekas nebeprisimena, net ir tie, kurie buvo ištrinti iš istorijos, išlieka atmenami ir išsaugomi visu savo orumu.
Mirusiųjų minėjimas per Eucharistiją ir kapinių lankymas, kai tyla pertraukia kasdienės veiklos šurmulį, tebūna mums visiems kvietimas prisiminti ir laukti. „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo“, – sakome išpažindami savo tikėjimą.
Minėkime ateitį
Taigi minėkime ateitį. Nebūkime užsidarę praeityje, nostalgijos ašarose. Nebūkime užsidarę ir dabartyje, tarsi kape. Tegu mus visus pasiekia Jėzaus balsas, skambantis iš ateities. Jis vadina mus vardais, rengia mums vietą ir išlaisvina iš bejėgiškumo, dėl kurio kartais rizikuojame atsisakyti paties gyvenimo.
Tad priimkime Jo palaiminimą ir patys tapkime palaiminimu kitiems. Juk tikroji laimė nėra vien tai, ką turime ar pasiekiame. Ji atsiskleidžia tuo, kuo tampame ir ką dovanojame kitiems.
Esame pašaukti būti ne tik laimingi, bet pirmiausia – palaiminti.