Svarbu ne tik žinoti, bet ir abejoti
Gyvename laikais, kai informaciją gauti lengviau nei bet kada anksčiau, tačiau atskirti tiesą nuo melo darosi vis sudėtingiau. Kartais užtenka įtaigios antraštės, pažįstamo žmogaus persiųstos žinutės ar tikroviškai atrodančios nuotraukos, kad patikėtume tuo, ko niekas nepatikrino. O socialiniuose tinkluose tokia informacija gali pasklisti greičiau, nei spėjama išsiaiškinti, ar ji apskritai teisinga.
Būtent todėl šiandien vis svarbesnis tampa kritinis mąstymas – gebėjimas ne aklai tikėti tuo, ką matome ar girdime, o kelti klausimus, ieškoti pirminio šaltinio, palyginti informaciją ir tik tada spręsti, ar verta ja pasitikėti.
Tačiau kaip šių įgūdžių išmokti? Nuo ko pradėti žmogui, kuris kasdien naudojasi internetu, skaito naujienas, bendrauja socialiniuose tinkluose, tačiau nėra informacinių technologijų specialistas?
Į šiuos ir kitus klausimus atsako Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Živilė Risakovienė, ugdanti gyventojų medijų ir informacinį raštingumą. Jos patarimai paprasti, bet svarbūs kiekvienam, norinčiam ne tik gauti informaciją, bet ir suprasti, ar ja galima pasitikėti.
Kodėl žmonės patiki nepatikrinta informacija?
– Su kokiomis problemomis dėl informacijos patikimumo dažniausiai susiduria į biblioteką ar MIRKT mokymus ateinantys Biržų žmonės?
– Dažniausiai žmonėms sunku atskirti, kuri informacija yra patikima, o kuri – ne. Internete jos yra labai daug, todėl ne visada susimąstoma, kas ją paskelbė, kada ji paskelbta ir iš kur ji atsirado.
Žmonės taip pat dažnai pasitiki informacija todėl, kad ją atsiuntė pažįstamas žmogus, ji paskelbta „Facebook“ grupėje arba atrodo labai įtikinamai.
Dabar atsiranda ir naujas iššūkis – dirbtinis intelektas. Žmonės vis dažniau gauna DI sugeneruotus tekstus, nuotraukas ar vaizdo įrašus, tačiau ne visada moka atpažinti, kad tai sukurta dirbtinai. Taip pat kartais manoma, kad jeigu atsakymą pateikė dirbtinis intelektas, vadinasi, jis automatiškai yra teisingas. Taip nėra – DI taip pat gali suklysti.
– Ar žmonėms sunkiau suprasti, kas yra pirminis informacijos šaltinis, ar apskritai žinoti, kur jo ieškoti?
– Manau, kad dažniausiai sunkiau yra žinoti, kur to pirminio šaltinio ieškoti.
Pavyzdžiui, jeigu kalbama apie naują įstatymą, verta ieškoti informacijos ne tik naujienų portale, bet ir tos institucijos, kuri tą informaciją paskelbė, svetainėje.
Paprasta taisyklė: jeigu informacija svarbi – ieškokime jos šaltinio.
Reikia tikrinti
– Gavus į telefoną pažįstamo persiųstą žinutę, nuo ko praktiškai reikėtų pradėti jos tikrinimą?
– Visada pradėkite nuo pauzės – nieko nespauskite ir nepersiųskite. Tolesnis žingsnis priklauso nuo to, kas atsiųsta.
Jei atsiuntė nuorodą – nespauskite. Paskambinkite pažįstamui paprastu telefonu ir paklauskite, ar jis tikrai ją siuntė (paskyra gali būti nulaužta).
Jei prašo skubiai pervesti pinigų (avarija, bėda) – nesiųskite jokių pinigų. Skambinkite tiesiogiai įprastu telefono ryšiu (ne per programėlę). Jei nekelia – paklauskite asmeninio dalyko, kurį žino tik jis (pvz., augintinio vardo).
Jei persiuntė „sensacingą naujieną“ ar gandą (išmokos, pavojai) – nepersiųskite kitiems. Patys susiraskite informaciją „Google“: ar apie tai rašo oficialios įstaigos („Sodra“, ministerijos, savivaldybė) ar patikimos žinios.
– Kaip paprastam žmogui nustatyti, kas informaciją paskelbė pirmasis?
– Galima paimti pagrindinį žinutės sakinį ir jį įvesti į paieškos sistemą. Reikėtų ieškoti ne tik pačios žinutės, bet ir jos šaltinio.
Jeigu kalbama apie konkretų įvykį, įstatymą ar sprendimą, verta patikrinti, ką apie tai skelbia atsakinga institucija. Svarbu prisiminti, kad pirmas „Google“ paieškos rezultatas nebūtinai yra pirmasis informacijos šaltinis.
– Ar pakanka žinutę „įvesti į Google“, ar reikia žinoti, ko tiksliai ieškoti?
– Vien tik nukopijuoti visą žinutę ne visada užtenka. Reikia iš jos išsirinkti svarbiausią teiginį ir ieškoti būtent jo.
Pavyzdžiui, jeigu rašoma, kad „nuo spalio keičiasi tam tikra tvarka“, galima ieškoti: „nuo spalio keičiasi [konkreti tvarka]“ ir pridėti institucijos pavadinimą.
Paieška taip pat yra įgūdis – kuo tiksliau suformuluojame klausimą, tuo geresnį atsakymą gauname.
Net oficialiai atrodanti svetainė gali klaidinti
– Kaip atskirti oficialų šaltinį nuo svetainės ar socialinio tinklo paskyros, kuri tik atrodo oficiali?
– Vien logotipo ar gražiai atrodančios svetainės neužtenka. Reikia patikrinti interneto adresą, kontaktus, kitą informaciją ir pasižiūrėti, ar tai iš tikrųjų yra oficiali institucijos svetainė.
Jeigu informaciją randame „Facebook“, verta patikrinti, ar paskyra yra susieta su oficialia institucijos svetaine.
Jeigu informacija labai svarbi, geriausia ją dar kartą rasti pačioje oficialioje institucijos svetainėje.
– Ar žmonės pakankamai atkreipia dėmesį į publikacijos datą? Ar pasitaiko, kad sena, kažkada buvusi teisinga informacija dabar platinama kaip nauja?
– Publikacijos data dažnai lieka nepastebėta. O tai labai svarbu.
Taip, sena informacija tikrai gali būti pateikiama kaip nauja. Ypač tai aktualu kalbant apie įstatymus, išmokas, mokesčius ar įvairias taisykles.
Todėl reikėtų klausti ne tik „Ar tai tiesa?“, bet ir „Ar tai tiesa dabar?“
Šimtai pasidalijimų tiesos neįrodo
– Jei ta pati žinutė pasirodo daugelyje „Facebook“ grupių, ar tai jau gali būti laikoma jos patikimumo įrodymu?
– Ne. Tai, kad informacija pasidalinta daug kartų, nereiškia, kad ji yra teisinga.
Kartais viena klaidinga žinutė per kelias valandas gali atsirasti dešimtyse grupių. Tai vis tiek yra tas pats nepatikrintas šaltinis, tik daug kartų persiųstas.
– Kokie žodžiai turėtų iš karto įjungti „raudoną lemputę“?
– Tokie žodžiai kaip „skubiai“, „persiųskite visiems“, „įspėkite artimuosius“, „žiniasklaida slepia“, „valdžia nenori, kad jūs tai žinotumėte“ turėtų paskatinti sustoti.
Tai nebūtinai reiškia, kad informacija yra melaginga, tačiau tokia kalba dažnai bandoma sukelti emociją ir paskatinti žmogų veikti nepasitikrinus.
Geras principas: kuo labiau žinutė skatina skubėti, tuo labiau reikėtų neskubėti.
Dirbtinis intelektas klysta, nors…
– Gal galite pateikti konkretų pavyzdį iš mokymų ar darbo praktikos, kai informacija iš pirmo žvilgsnio atrodė patikima, tačiau ją patikrinus paaiškėjo visai kas kita?
– Mokymuose dažnai parodome pavyzdžių, kai informacija atrodo labai tikroviška – yra nuotrauka, logotipas, konkretūs skaičiai, datos, rimtai skambantis tekstas. Tačiau pradėjus tikrinti paaiškėja, kad šaltinis nėra oficialus arba naudojama sena informacija.
Šiandien prie tokių pavyzdžių galima pridėti ir dirbtinio intelekto sukurtą turinį. Nuotraukos ir vaizdo įrašai gali atrodyti labai realistiškai, nors realybėje toks įvykis apskritai neįvyko.
Taip pat mokymuose pabrėžiame, kad ir DI pateiktą atsakymą reikia tikrinti. Dirbtinis intelektas gali labai užtikrintai pateikti neteisingą informaciją. Užtikrintai parašytas atsakymas dar nereiškia, kad jis yra teisingas.
Svarbiausia taisyklė – sustok, patikrink, pagalvok
– Kokius tris veiksmus rekomenduotumėte atlikti kiekvienam Biržų gyventojui prieš paspaudžiant „dalintis“?
– Siūlyčiau prisiminti tris paprastus žodžius:
SUSTOK. PATIKRINK. PAGALVOK.
Sustok – neskubėk persiųsti, ypač jeigu žinutė sukelia stiprias emocijas.
Patikrink – kas paskelbė? Kada? Koks šaltinis? Ar tą pačią informaciją galima rasti oficialioje svetainėje?
Pagalvok – ar ši informacija tikrai teisinga ir aktuali? Ar nuotrauka, vaizdo įrašas ar tekstas negalėjo būti sukurtas dirbtiniu intelektu? Ar tikrai noriu šią informaciją perduoti dar keliems žmonėms?
Man atrodo, kad šiandien svarbiausia ne išmokti atpažinti kiekvieną melagingą žinutę. Daug svarbiau išsiugdyti įprotį nepatikrintos informacijos nelaikyti tiesa ir jos iš karto neplatinti.
Internete kiekvienas iš mūsų esame ne tik informacijos vartotojai, bet ir jos platintojai. Todėl kartais pats naudingiausias mygtukas yra ne „Dalintis“, o „Palauksiu ir pasitikrinsiu“.
Dėkoju už pokalbį ir tikėkimės, kad Biržų krašto žmonės bus atsparesni dezinformacijai ir informaciniams burbulams.
DI sukurta iliustracija
BŽ nuotr.
Laikraštyje publikuota 2026-10-30 „Algoritmų spąstuose: Biržų krašto atsparumas dezinformacijai ir informaciniams burbulams“, suma 4000 Eur.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.