PASKUTINĖ ĄŽUOLĖLIO VASARA

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

– Tai­gi šią va­sa­rą ūki­nin­kas, ku­ris ma­ni­mi taip džiau­gė­si, iš­va­žia­vo į lau­ką su purkš­tu­vu. Kaž­ką ant pikt­žo­lių purš­kė. Kai va­žia­vo pro ma­ne, ki­lo vė­jo gū­sis. Tad ir man to skys­čio ant la­pų kliu­vo. Ir jis su sul­ti­mis iki šak­nų nu­ke­lia­vo. Šak­nys su­ne­ga­la­vo. Ir m...

– Tai­gi šią va­sa­rą ūki­nin­kas, ku­ris ma­ni­mi taip džiau­gė­si, iš­va­žia­vo į lau­ką su purkš­tu­vu. Kaž­ką ant pikt­žo­lių purš­kė. Kai va­žia­vo pro ma­ne, ki­lo vė­jo gū­sis. Tad ir man to skys­čio ant la­pų kliu­vo. Ir jis su sul­ti­mis iki šak­nų nu­ke­lia­vo. Šak­nys su­ne­ga­la­vo. Ir ma­nęs ne­be­mai­ti­no. Sup­ra­tau, kad tai jau pa­sku­ti­nė ma­no va­sa­ra.

Išk­lau­sė­me. Ga­li­ma ti­kė­ti. Ga­li­ma ne­ti­kė­ti me­džio pa­sa­ko­ji­mu. Yra daug žmo­nių, ne­ti­kin­čių me­džių kal­bo­mis. Tad gal vis­kas ki­taip bu­vo. Ta­čiau fak­tas, kaip bly­nas, – pa­ke­lė­je ke­le­rius me­tus au­gęs ąžuo­lė­lis nu­džiu­vo. Nors ne­trū­ko nei lie­taus, nei sau­lės. Tik pa­pras­čiau­sios sėk­mės – aug­ti ir ža­liuo­ti šia­me pa­sau­ly­je.