KAS VALDO PASAULĮ? TRAMPAS, XI JINPINGAS, PUTINAS AR GRYBAI?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Iki šio ži­no­jo­me, jog aki­mis ma­to­me spal­vas, daik­tus, įver­ti­na­me at­stu­mą. Au­si­mis gir­di­me gar­sus. No­si­mi užuo­džia­me kva­pus. Lie­žu­viu at­ski­ria­me sal­du­mą, sū­ru­mą, kar­tu­mą. Lies­da­mi ran­ko­mis daik­tus pa­jun­ta­me jų šiurkš­tu­mą, švel­nu­mą, tem­pe­ra­tū­rą. ...

Iki šio ži­no­jo­me, jog aki­mis ma­to­me spal­vas, daik­tus, įver­ti­na­me at­stu­mą. Au­si­mis gir­di­me gar­sus. No­si­mi užuo­džia­me kva­pus. Lie­žu­viu at­ski­ria­me sal­du­mą, sū­ru­mą, kar­tu­mą. Lies­da­mi ran­ko­mis daik­tus pa­jun­ta­me jų šiurkš­tu­mą, švel­nu­mą, tem­pe­ra­tū­rą.

Jau su­ta­ria­ma, jog žmo­nės tu­ri pa­pil­do­mų ju­ti­mų. Tad pa­žin­ty­je su sa­vi­mi ei­na­me į prie­kį. Vi­di­ne au­si­mi jun­ta­me pu­siaus­vy­rą ir pa­grei­tį. Oda nu­sta­to­me ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­rą, pa­jun­ta­me skaus­mą. Vi­di­niais po­jū­čiais su­vo­kia­me al­kį, troš­ku­lį net šir­dies pla­ki­mą…

– Gy­ve­ni sau ir gy­ve­ni, kol ne­pra­de­di pa­ts sa­vęs ty­ri­nė­ti. Štai aš daž­nai iš­girs­tu gal­vo­je skam­ban­čią ko­kią dai­ną. Ne­ži­nau nei tos dai­ni­nin­kės ar dai­ni­nin­ko var­do, nei dai­nų pa­va­di­ni­mų, – į po­kal­bį apie po­jū­čius įsi­jun­gė bi­čiu­lis Sta­sys. Ir aiš­ki­no: – Esu ban­dęs tas skam­ban­čias me­lo­di­jas bal­su ki­tiems at­kar­to­ti, bet ne­pa­vy­ko. Išei­tų, kad ma­no gal­vo­je yra gro­tu­vas, ku­ria­me su­ka­si kom­pak­ti­nis dis­kas ar vi­ni­li­nė plokš­te­lė? Įdo­mu, kad tą mu­zi­ką gir­džiu tik aš, o ap­lin­ki­niai ne­gir­di.

Išei­tų, kad kaž­kas mums į gal­vas mu­zi­ką trans­liuo­ja? Gal ne ra­di­jo ar te­le­vi­zi­jos sto­tys. Grei­čiau­siai gal­vo­je at­gy­ja anks­tes­nių įspū­džių pri­si­mi­ni­mai. Juk su­skam­ba kaž­ka­da gir­dė­ta dai­na. Nors kai ku­rie mu­zi­kai gal­vo­se iš­girs­ta nau­jų, ne­gir­dė­tų me­lo­di­jų. Gal tai dar vie­nas po­jū­tis? Į gal­vas įsi­brau­na mū­zos ir lie­pia kaž­ką su­kur­ti? Taip me­no žmo­nes ap­lan­ko įkvė­pi­mas? Ne tik me­nai, bet taip tar­si iš nie­kur gims­ta at­ra­di­mai, iš­ra­di­mai? Eu­re­ka! Kuo to­liau į miš­ką, tuo dau­giau me­džių?

NEPAVYKS SAVĘS PAŽINTI?

Pri­si­mi­nė­me mū­sų kraš­to gar­saus ast­ro­no­mo Gu­na­ro Ka­ka­ro pa­sa­ky­tas min­tis, kad Vi­sa­tos erd­vė­je plin­ta ne tik kos­mi­niai spin­du­liai, gra­vi­ta­ci­jos jė­ga, švie­sos fo­to­nai, bet ir in­te­lek­to bei są­mo­nės gi­jos. In­te­lek­tas ir są­mo­nė – nor­ma­li Vi­sa­tos struk­tū­ra. Ir kaž­kaip, kaž­ko­dėl tų gi­jų iš­si­sklai­dy­mas pa­gim­do mū­sų są­mo­nę. Kiek­vie­nas iš mū­sų esa­me šių kos­mi­nių gi­jų su­si­kir­ti­mo taš­kas. Ir kiek­vie­nas iš mū­sų gy­ve­na­me ne rea­lia­me pa­sau­ly­je. Vi­si gy­ve­na­me ži­no­ji­mo – ly­tė­ji­mo, re­gė­ji­mo, en­cik­lo­pe­di­jų, moks­li­nių straips­nių, vi­sa tai, ką mes ži­no­me – pa­sau­ly­je. Mes gy­ve­na­me ži­no­ji­mo – mū­sų ži­no­ji­mo pa­sau­ly­je. Ir mū­sų ži­no­ji­mo pa­sau­lį su­pa mil­ži­niš­kas Ne­ži­no­my­bės okea­nas. Pa­ban­dy­ki­te už­duo­ti es­mi­nius bū­ties – re­li­gi­jos, pa­sau­lio kil­mės – klau­si­mus. Pa­ma­ty­si­te, kad at­si­re­mia­te į ne­ži­no­ji­mą.

– Va­di­na­si tei­sus bu­vo se­no­vės grai­kų fi­lo­so­fas Sok­ra­tas pa­sa­kęs: ži­nau, kad nie­ko ne­ži­nau, – at­si­lie­pė Sta­sys. Ir ap­gai­les­ta­vo: – Pa­na­šu, kad kol gy­vi esa­me nie­ko apie sa­ve taip ir ne­su­ži­no­si­me.

Gal mums kiek­vie­nam at­ski­rai ir nė­ra rei­ka­lo iš kai­lio ner­tis. Siek­ti ži­nių be ga­lo ir be kraš­to. Gal yra pa­sau­li­nis pro­tas, į ku­rį mes su­ne­šė­me sa­vų ži­nių po kruo­pe­lę? Ir vi­si iš to bend­ro ka­ti­lo ga­li­me sem­tis ir se­mia­mės ži­nių ir pa­tir­ties?

BENDRAS PROTAS – DIRBTINIS INTELEKTAS?

Moks­las nei­gia mis­ti­nį pro­tą, ta­čiau pri­pa­žįs­ta ko­lek­ty­vi­nį in­te­lek­tą. Mi­li­jar­dai tar­pu­sa­vy­je su­jung­tų kom­piu­te­rių da­bar lei­džia žmo­ni­jai veik­ti kaip vie­nam di­de­liam in­for­ma­ci­jos ap­do­ro­ji­mo tink­lui. Dirb­ti­nis in­te­lek­tas ta­po bend­ru žmo­ni­jos ži­no­ji­mu. Pa­sau­ly­je dirb­ti­nis in­te­lek­tas kaip ant mie­lių iš­ki­lo.

– Da­bar aš miš­ke su dirb­ti­niu in­te­lek­tu gry­bau­ju. Pa­ma­tau ko­kį ne­ma­ty­tą gry­bą. Dirb­ti­nis in­te­lek­tas pa­sa­ko pa­va­di­ni­mą. Iš­siaiš­ki­nu mais­ti­nę ver­tę. Pa­si­ro­do, jog val­go­mos net kai ku­rios mus­mi­rės. Ta­čiau ne­ža­du jų net iš ba­do ra­gau­ti, – pa­sa­ko­jo Sta­sys apie šių die­nų gry­ba­vi­mo ypa­tu­mus.

Pa­na­šu, kad pa­sau­lį val­do ar ruo­šia­si val­dy­ti dirb­ti­nis in­te­lek­tas. O gal mū­sų gy­ve­ni­mus iš tik­rų­jų tvar­ko gry­bų ka­ra­lys­tė? Ji – vie­na iš gy­vo­sios gam­tos ka­ra­lys­čių. Gry­bų ka­ra­lys­tė uži­ma svar­bią vie­tą tarp au­ga­lų ir gy­vū­nų. Gry­bai ne­tu­ri chlo­ro­fi­lo. Ne­vyk­do fo­to­sin­te­zės. Ži­no­ma, kad pa­sau­ly­je ži­no­ma apie 100 000 gry­bų rū­šių. Ir gry­bai sa­vo hi­fais ap­raiz­gę vi­są pa­sau­lį. Jais ma­tyt bend­rau­ja. Vos iš­dygs­ta ba­ra­vy­kas Dzū­ki­jo­je, eik į miš­ką ir Aukš­tai­ti­jo­je! Vei­kia gry­bai su­tar­ti­nai! Pa­na­šiai, o gal net pla­čiau nei pa­sau­li­nis in­ter­ne­tas.

Nors da­bar vi­siems ant lie­žu­vio ga­lo ne gry­bai, o dirb­ti­nis in­te­lek­tas. Štai praė­ju­sią sa­vai­tę JAV pre­zi­den­tas Do­nal­das Tram­pas priė­mė Ki­ni­jos va­do­vą Xi Jin­pin­gą. Pra­ne­ša­ma, kad jie­du kal­bė­jo­si apie dirb­ti­nio in­te­lek­to rei­ka­lus. 2025 me­tų rug­sė­jį per ka­ri­nį pa­ra­dą Pe­ki­ne Ru­si­jos va­das Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ir Xi Jin­pin­gas at­vi­rai ap­ta­rė ne­mir­tin­gu­mą ir il­gaam­žiš­ku­mą.

Di­de­lio čia daik­to! Šiais lai­kas la­bai leng­va tap­ti ne­mir­tin­gu. Įkė­lei nuo­trau­kų, pa­svars­ty­mų į in­ter­ne­tą. Ir gy­vuo­si per am­žius. Net po mir­ties, feis­bu­ko drau­gai, ne­ži­nan­tys, kad pa­li­kai šį pa­sau­lį svei­kins su gim­ta­die­niu. Taip už­si­tik­rin­si ir il­gaam­žiš­ku­mą.

AIŠKU, KAD NIEKAS NĖRA AIŠKU

Aiš­ki­no­mės, aiš­ki­no­mės, ir nie­ko neiš­siaiš­ki­no­me. Ne mes pir­mi, ir ne pa­sku­ti­niai. Daug švie­sių pro­tų ban­dė įmin­ti mū­sų pri­gim­ties pa­slap­tis. Nie­ko tik­ro. Vis­kas bai­gė­si spė­ji­mais. Tik pa­gim­dė pa­sau­ly­je įvai­rių re­li­gi­jų.

– Gir­dė­jau, kad mū­sų gal­vo­se vei­kia la­bai ga­lin­gi kom­piu­te­riai. Kai man į gal­vą šau­na ko­kia ne­ti­kė­ta min­tis ar vaiz­das, aš pra­de­du ti­kė­ti, kad kaž­kas, ne­pak­lūs­tan­tis ma­no va­liai, gal­vo­je sė­di, – pa­reiš­kė Sta­sys.

Ga­li bū­ti. Nus­ta­ty­ta, kad žmo­gaus gal­vos sme­ge­nų žie­vė­je yra nuo de­šim­ties iki ke­tu­rio­li­kos mi­li­jar­dų ner­vi­nių ląs­te­lių. Ir jos vei­kia ne pa­dri­kai, o or­ga­ni­zuo­tai. Ką vei­kia? Žmo­gaus kū­no po­rei­kiams už­tik­rin­ti tik­rai ne­rei­ka­lin­gas toks mi­li­jar­dų ląs­te­lių veiks­mas. Ta­da ko­dėl to­kios su­dė­tin­gos mū­sų gal­vos? Gal ka­da su­ži­no­si­me. Kai su­ži­no­si­me, ne­gi ra­miau mie­go­si­me?! Jei­gu su­ži­no­ję ir to­liau neaiš­kius sap­nus sap­nuo­si­me, ta­da dėl mū­sų gal­vų veik­los ne­ver­ta su­kti gal­vos?