Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja Virginija Ivanauskaitė dalinasi mokinės Gerdos Eigminaitės jausmingų būsenų eilėraščiais, o Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokytojos Beatos Viederienės mokinė Emilija Tarvidaitė kviečia į netikėtų, siurrealistinių ir groteskiškų pasakojimų sūkurį.
Juozo Miltinio gimnazija
Gerda Eigminaitė, IV gimn. kl.
Jausmai, kurie slypi giliai mumyse, mūsų išgyvenimai, netikėčiausi gyvenimo momentai, skausmas ir mintys, kurios mus supa kiekvieną akimirką – štai kas mane įkvepia rašyti. Kūryba leidžia išsakyti savo jausmus – meilę, skausmą, nusivylimą. Kiti gali to nesuprasti, bet kūryba padeda geriau pajausti save.
PASKENDUSIOS MINTYS
Dar viena diena praėjo,
Nori rėkt, nori verkt –
Mintys liejasi,
Širdis byra kaip stiklas į tūkstantį gabalėlių.
Ar tai melas, ar tiesa, ar tik sapnas, nežinai.
Vandenyno bangos neša tolyn į nežinią,
Kas bus toliau, neįsivaizduoji.
Sakai sau – rytoj bus lengviau.
Ašaros krenta į vandenyno dugną,
Sakai sau – tai stiprybė, bet širdy audra.
Dėl visko kaltini save
Ir galbūt baisiausia – prie to jau pripranti.
SVAJINGA REALYBĖ
Tavo spindinčios akys žiūri į mane lyg vandenynas.
Mes sėdime ant tilto,
Oras virpa nuo pravažiuojančių traukinių.
Tavo ištarti žodžiai lyg sielos spinduliai šildo mane.
Saulė paliečia mūsų ramybę.
Tu groji gitara, o aš žvelgiu į tave ir pamirštu, kur esu,
Tavo žodžiai slypi manyje, net kai tyli.
Užsimerki ir jau esi lyg kitame pasaulyje…
O gal tai tik knygos puslapiai manyje.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Emilija Tarvidaitė, III gimn.kl.
DETEKTYVAS
Novelių triptikas
NEURASTENIKAS
Supasi sutemos, naktis velėna sėlina, žvaigždes siuvinėja. Į mane miegas kėsinasi kaip į valkatą be striukės ir be kailinių.
Nebesiskaičiuoja avys ir ožkos, karvės, debesys, saulės. Klavišai tyliai drebina pirštus. Kažkas nuneša prie lango. Mėnulis voliojasi ir tabaluoja kojom, į jį mėtau vynuoges ir duoną, varškę ir pomidorus. Jis daužo vienas į kitą puodus, kažkur svaidžioja lėkštes, į jį lekia šaukštai, staltiesė ir stalas.
Mėnulis – tai sutežęs sūris, ir surūgęs vynas, tvinkčioja kažkur kakle. Fotelis spardėsi, kušetė urzgė, lova kol kas tyli. Plunksna badosi. Bandžiau sukioti antenas ir niekaip nepagavau Paryžiaus. Kažkas pastoviai pypsi.
Niekur nebetelpa viskis. Lagaminas muistosi kampe, bet jo seselės vieno naktį nepaleidžia.
Langinės tuoj pačios užsitrenks. Žvaigždės merkiasi, akys tvinkčioja, mes visi įsisupę į antklodes.
Už kiemelio, už miesto, už senamiesčio, už parko, už kapinyno matosi dailiai iškočiota upė, kur per potvynį nuo tilto kišdavai kojas pasisveikinti ir pasiguosti. Gluosniai šnabždasi, į pokalbį įsliuogia pora beržų, už žodžių užsikabina gebenės. Petį pasiūlo ąžuolas, liepa paglosto nugarą, tu klausaisi ir žiūri į raibuliuojantį vandenį. Visai prie kranto sukasi beuodegės žuvelės, bedarbės skruzdėlės bėga tavo kaklu.
Ant suoliuko pasakodavai apie tai, kad ryto kvapas yra kaip arbatos ir skonis kaip medaus. Tada tik vildavausi, dabar tikiu. Bėgdavau paskui tave, kai lydavo, į gatvę gaudyti lašų ir slinkdavau prilietęs delną prie nugaros, kai grįžinėdavom.
*
Tau sušukuočiau plaukus, tu mane aprengtum taškuotais marškiniais. Tada mes atsisėstume ant sofos ir atsigultume, kai kaklas įsiskaus, kai nugara links žemėn suraišiota mazgų. Televizorius žviegtų, telefonai cyptų, dangus lūžtų nuo saulėlydžio ir nuo sirenų.
Nusivilkčiau odą ir pasikabinčiau prieškambario spintoje, inkstus įmesčiau į stalčių, žarnas apsukčiau aplink pakabą, kepenis sulankstytas nutrenkčiau į lentyną, plaučius pakarčiau džiūti, širdį paguldyčiau į dėžutę. Lagaminai atsisveikintų ir išskristų į Paryžių, mes linkėtume jiems laimės ir geros kloties. Tu apsiraizgytum aplink mane, įkištum nosį kažkur prie raktikaulio. Mes kalbėtumės.
Jei negirdėtum, ar norėtum išmokti dainuoti? Įsivaizduok, kad esi mano kojinė: kodėl pasimetei? Man patinka rūtos ir bijūnai. Rašyčiau vien ant melsvo popieriaus raudonu rašalu, jei tik galėčiau. Sugalvok tobulą pasaulio pabaigą.
Tuomet kambarį užlietų spinduliai. Tu pakviestum prisėsti mirtį palei kojas, ji nejaukiai pasitrauktų nuo slenksčio ir įkvėptum, iškvėptum, įkvėptum. Paskęstų plaukai ir kakta, ir mėlynos mėlynos akys.
*
Išsimaudyk mano laike su druskomis, prancūzišku muilu ir išsitepk aliejais. Prileisiu tau vonią. Kai išlipsi, užpilk mane ant ledo, įmaišyk citrinos, gerk, kol širdys marinuojasi vyne, kol gyvenimas dar smilksta peleninėj.
Tegu visi spūstyse apsirengia juodai. Autobusai apsigobia paltais, automobiliai apsivynioja šalikus, tramvajai įsisupa į skraistes juodo smogo. Tegul tik vienas katafalkas užsisega vualį, žvaigždėmis išsiuvinėtą. Tesugauna balandžius ir pakeičia juos varnomis, tegu rūkas užpila miestą ir rieda per langus, skuba gatve ir pasimeta upėje. Te visi radijai nutyla, visi magnetofonai, te kas nupjauna telefono laidus. Tegul girdisi tik tavo juokas, tavo balsas, kai pavargsti, tavo tylus knarkimas. Tegu gėlės nuvysta ir žolynai nuželia, te medžiai nusiplauna veidus ir nebelinguoja. Teužgęsta laumžirgiai. Tegul tas smogas kvepia medumi ir arbata. Tegu jis paneria į upę ir nebeišnyra. Tegul žemė minutei nustoja sukusis. Tegul viskas pavirsta naktim. Tesudega saulė, į kurią nebenuskrisim.
*
Dar labiau praskėsiu langines, nuvalysiu rūką, nuplausiu apdūmytas baltas sienas. Užklosiu fotelį ir apkamšysiu kušetę. Plunksnai paliksiu vandens. Ištiesiu ranką, ją paimsi, atsistosi, prisiglausi prie krūtinės.
Ir mes šoksim tachikardijos ritmu pagal supintas stygas, mažais žingsniukais, tyliai, kad neprikeltume dienos ir ji neužmigdytų mūsų. Radijėlė gaudys Paryžių. Tavo veidas, rankos, akys bus šiltos. Gausiu anestetiko.
Mėnuo blės ir saulė plėsis, ir atsigulsiu prie tavęs į lovą kartu ant šiltos pagalvės. Mirktelsiu. Dar kartą. Netgi drįsiu užsimerkti. Vis dar būsi čia, nuogoj šviesoj.
Ateik arčiau. Vaidenkis. Žinau, kad nori. Aš nemiegu.
ROMANISTAS, ARBA IL CAPITANO
Aš esu bohemos šiukšlė.
Aš rašiau apie didumą ir galybę, ir aš sėdžiu virtuvėlėj kampe vienom trumpikėm, pjaustau daktarišką dešrą ir dedu ant duonos, kuri baigėsi.
Iš po ledo kalasi gėlės. Miršta mano tabakėlis vazone, nuo jo atodūsių stiklas rasoja, ant lango pelėsiai, ant radiatorių kerpė auga.
Ėjau į eilę duonos, ir pro Vilniaus grindinį sunkėsi piktžolės. Pjovėsi kolonos ir arkados, verkė vartai. Gavau dešros. Grįžtant prie laiptinės pergalės giesmę raudojo plukės ir snieguolės, ir žibutės. Sinagogos žiemą rinko grūdus, bet dabar jau šokinėja per virvutę, joms rašo pažymius, bažnyčios rymo žiūrėdamos juodai baltus ir baltai juodus filmus – graudintis nė viena nerado nei progos, nei reikalo.
Linoleumas, nematęs geresnių dienų, spintos perlūžusi pusiau ta pati lentyna kaip pas bobą kitam bute. Kai gyvenau tvarte, nelaukiau svečių. Pantalone. Il Dottore. Ir vėl durys barška, ir vėl Pantalone, ir kaip aš jo nepriimsiu į butą, neįleisiu, neįsivaizduosiu, kad parketas ąžuolinis ir arklio plaukų kilimas kabo, ir tualetas iš gryno spindinčio aukso.
Firmitas pastovėjo dešimtmetį mūru, ir nuvirtus atėjo kažkas, kieno nei arielkos, nei naminės įkalęs vardo neatsiminsiu. Utilitas prirašė laiškų ir prikvietė liaudies, ir baigėsi taip, kad iš šeimynos nė vieno gyvo nebėra ir laiškai nebepadeda. Venustas Nemuno žiotimis išplaukė atgal į Romą, galvoju (ko gi čia likti?), ir vaikai nusibaigė; gal vieną prikalė prie kryžiaus, kitam galvą nukirto, kas dabar žino. Tik spėju. Nes kas dar galėjo nutikti?
Užteks šachmatų su ereliu. Kur mano magnum opus? Apsiausiu raudonpadžius batus ir prisuksiu tabako. Aš laiškus rašysiu, plakatus kabinsiu. Tegu žmonės ateina suktinės į butą. Vyrai, riškit ir pjaukit, ir kapokit! Ant grindinio kovokit, mišką kirskit ir braukitės per šilą link teisybės. Melskitės Madonai Kreivajai ir ji kelią nušvies skaistesnį už tai, koks jis buvęs. O aš suksiu tabaką ir puošiu slenkstį triumfu, ir aprašysiu hegzametru žygį, kurio švarraštį suvalgys liepsnos.
*
Aš atnešiau šviesą, ir liepsna man suėdė sparnus.
Kelnės susiglamžę, ženkliukai kreivi. Dabar aš baladoju duris. Kepurę sukioju greičiau, nei sukuosi aplink Saulę. Tarp pirštų slidinėja snapelis – kiek ten jo bėra? Šilko pamušalas traukia į žemę pro plūktas grindis. Šiandien nebegrįšiu.
Manęs laukia mažas staliukas, nutrintas, suraižytas, gabalais išplėšytas – toks, virš kurio nė jokios baimės rankomis susikabinti, sukalbėti Kalėdų maldą, tyliai pritraukti pilnus plaučius visokiausių kvapų: viščiuko, išmurkdyto kvapniam aliejuj, bulvių, užmėtytų krapais ar svogūnais, agurkų, raugtų gale vasaros, kai šlapios kojos šalo, rankos degė, tas, kas galvoj, virė, lydėsi, bėgo, pro kur tik galėjo. Sienos irgi apkrapštytos, melsvos – o po ja sprogsta rausva ir geltona ir želia žalsva – tokios, kokias įsivaizduodavau gulėdamas šonu ant pečiaus ar dribdamas veidu į šieną; trūksta tik plakato ant jų, gaubliuko prieš jas ir tik lango, neužkalto grotom. Ir grandinės tokios šiltos, joms smagiau tikriausiai, jas šitiek pirštų grabalioja, tampo į visus galus ir glosto, drasko, kandžioja.
Mūsų troboj pati šilčiausia lova, minkštos sienos, grindys, lubos. Tuščia, balta, šviesu ir jauku. Paleistų plynam prisnigtam lauke ryt vidurdienį, ir taip pat pasijausčiau. Ir nieks nepriglaudžia ir nepaguodžia kaip tie naktinukai: darosi taip ramu ramu, kai prieš tai būgneliai plyšo, akys temo; ir užliūliuoja pilkiausia diena raudonais debesim, net naktis pabąla ir kartu užmiega.
*
Aš turiu daug darbų. Aš stebiu žmones ir kalu iš marmuro ekstazę. Mane pirštu palietė Dievas, ir aš ant šlapio tinko tapau viela suveržtus antakius, purvinom letenom pražiodytas burnas ir sniego, ne mėnulio naktį, baltumo odą.
Lupu nagus. Raunu plaukus. Statau į kampą ir sušaudau į pakaušį. Atimu tai, ko nieks neatiduos. Rišu ir pjaunu, ir kapoju, stumdau žemyn laiptais, nešioju, mėtau į pečių.
Ir manęs rūsio žiurkės nesigaili. Daktariška graudžiai merkia man akį, o peilis godžiai stebi kaklą, kurį vienos gyvatės apspitę, kurio kitos gyvatės nemato. Negavo suktinių. Kodėl į mane niekas nežiūri? Negi aš visiems akis išbadžiau?
Aš contemptor divum, kad manęs prie švenčių stalo nepririštų, kad nereiktų prie jo melstis, kad neprisiminčiau, kad nejausčiau, kad neveikčiau. Kad iš viršaus nestebėčiau, kaip pūnu bučiuojamas ašmenų ir lupamas tų pačių grandinių.
Tikrai. Nemeluoju. Negarbinga.
Aš nebijau.
Aš šiandien negrįšiu.
Sninga.
Tegu pakviečia mane, kada paskers nušertą paršą. Kada bals skruostai ir šils pirštai. Kada paršas raus ir keps, ir degs. Tada ateisiu pažiūrėti.
Tegu atveda man žemaituką. Aš pasileisiu plaukus ir lėksiu raitas karūnos; aš jam šerčiau botagu ir kirsčiau pentinais, ir parskuosčiau ten pat, iš kur bėgęs.
Kardas sunkus, šarvai sunkesni. Iš už grotų švysteli ragai. Iš viršaus ir iš apačios plūsta ašaros ir šūksniai, ir dainos, akys pasimeta, užkliūna už Mirties. Ji man motiniškai nusišypso.
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!
*
Mirtis man nieko blogo nepadarė. Ji išvis nieko nedaro. Kai visi tyli ir verkia, ji stovi ir tyli garsiau, nepatapšnoja per petį, nepadaro gailestingos išraiškos, net nesusiraukia ir nespjauna į veidą. Ar ji pati išvis turi veidą ar balsą? Ar mato? Ar ji neturi jokių žmogiškų galių, ar tiesiog sadistė, ar ji bėga slėptis, ar jos ten net nėra?
Klube pirmas aukštas ir pusrūsis, ir požeminis sandėliukas. Čia dvokia viskuo, ko neišeina nei įsivaizduoti, nei košmare susapnuoti. Negi visur apsauga tokia šalta? Nepasisveikino.
Prie durų mane šiltai sutiko L. Aš kol kas jo nepažįstu. Jis mane įtikino.
Aš nužudysiu mirtį.
*
Pirmam aukšte aplink stulpus sukasi sielos, o į jas akis įsmeigę žiūri tokie kaip aš, nei trenkti, nei gyvenimo ragavę. L. nusiveda mane prie ilgo nukrauto stalo ir duoda įtraukti pypkės, du vienas į kitą sulindę įpila man tris stiklines skirtingų gėrimų. Ta, kurią kažkur esu matęs, kurią ant sienos pakabinčiau ir po lova laikęs naktį ištraukčiau, kurią tamsoje po antklode pakiščiau, kuri atrodo per gera šitai skylei, gulbės giesmė, pasiunčia mane į pusrūsį. Mirtis nežiūri, sužinojau. Mirtis negano tavo uodegos aplink metalo strypą, į žemę įleistą, ir Mirtis nevalgo, ir Mirtis negeria, ir Mirtis nerūko su L.
Pusrūsio interjeras vos matosi. Palei langiuką kažkas kūrena laužą ir varto mėsą ant iešmo, čia visi dar didesni rūkoriai už L. Vieni tiesiog lošia pokerį, ruletę ar žaidžia kortomis, kiti stato apkasus iš kreidos, pasidavę ir nieko nelaimėję, treti meldžia visų dievų septyneto akių, neišsirenka, kokios kortos mažiausiai gaila. Diedas balta kepure kažkada matęs Mirtį. Ji čia praslinkusi eidama į sandėliuką. Nepasiliko. Mirtis nelošia, jai niekada nebūna gera, Mirtis neužuodžia mėsos. L. palieka kortas ant stalo ir nulydi mane žemyn. Royal flush.
Iki sandėliuko veda ilgas ilgas koridorius. Iš abiejų pusių mus apspinta įvairiausi padarai. Sukultomis nosimis ir išmuštais dantim. Užuodžiantys baimę ir bandantys pagriebti ranką siūlydami įpiršti mane Mirčiai. Pačiame gale lūkuriuoja vienas su peiliu, kol L. neliepia jam nešdintis ir kol tas neprasmenga. Mirtis nesikauna. Mirtis nebėga. Mirtis pasiima, ko nori, Mirtis nebijo ilgų koridorių.
Durys.
Mirties kvapas.
Aš nužudysiu mirtį.
L. džentelmeniškai įleidžia mane pirmas. Laiptai statūs ir slidūs, delnai be perstojo prakaituoja, kvėpuoju irgi kažkaip negiliai. Lyg tai nebūtų tikra arba būtų tikriau, negu spėčiau suprasti.
Mirtis neatrodo tokia baisi, tik labai išblyškusi. Su ilgais pirštais ir kaulėtomis rankomis, plona nukarusia oda. Ilga suknia ir apsiaustu. Dalgiu, paremtu į sieną, ir dviem kaukėtais budeliais prie durų, sargybiniais. Nevalgo. Negeria. Nešoka. Nelošia. Nesimeldžia. Nesidžiaugia. Nebijo. Negąsdina. Neapgauna. Gražaus veido, liūdnų šviesių akių, be jokio žiaurumo. Nemyli. Nemoka. Nepasako nė žodžio.
L. darkart praveria duris su šypsena. Mirtis išsliuogia palei sieną ir be garso nusklendžia į aukščiausiai įrengtas amfiteatro vietas. L. įstumia vidun, aprengia, įkiša kardą į ranką. Uždengia akis, apsuka tris kartus, pabėga už grotų.
Narve teisėjas, aukščiau ploja prisiekusieji, budelių nebematau. Pergalė – vienintelis prizas. Šou prasideda.
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!
– Kam mums ta duona? Duokit žaidimų!..
*
Baltos šviesos kvėpuoja oranžinėms panelėms į veidą. Kilometro spinduliu niekas taip nešviečia. Degalų kolonėlės lydosi ir maišosi, ir liejasi. Konteineriai per garsiai rėkia, iš ausų pilasi valiklis ir purškia smėlis. Vyzdžiai groja trilius. Šalta. Nepasiekiu užtrauktuko. Per striukę šlapią nugarą talžo vėjas. Marškinėliai limpa prie kaklo. Pusnys tirpsta akyse. Oras stingdo. Venos šiltos. Švirkštas tuščias.
Pragarą apsėmusi juoda tamsa. Juodas bliuzas, juodas džiazas, juodas rokas. Juoda Nieko kakofonija. Mirtis stovi kampe. Velnio paakys mėlynas. Velnias siurbčioja martinį.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
