Ūkininkė maisto nešvaisto – kas neparduodama, dovanojama

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Jau­na ūki­nin­kė pa­sa­ko­ja sa­vo ūky­je be­si­sten­gian­ti pa­nau­do­ti kuo dau­giau užau­gin­to der­liaus. Da­lį jo fer­men­tuo­ja – tuo­met dar­žo­vės iš­si­lai­ko ge­ro­kai il­giau, o to, ko ūky­je pa­nau­do­ti ne­pa­vyks­ta, re­gu­lia­riai per­duo­da „Mais­to ban­kui“. Taip net ir par­da­vi­m...

Jau­na ūki­nin­kė pa­sa­ko­ja sa­vo ūky­je be­si­sten­gian­ti pa­nau­do­ti kuo dau­giau užau­gin­to der­liaus. Da­lį jo fer­men­tuo­ja – tuo­met dar­žo­vės iš­si­lai­ko ge­ro­kai il­giau, o to, ko ūky­je pa­nau­do­ti ne­pa­vyks­ta, re­gu­lia­riai per­duo­da „Mais­to ban­kui“. Taip net ir par­da­vi­mui ne­be­tin­kan­tis, ta­čiau vis dar ge­ras ir sau­gus var­to­ti mais­tas ran­da ki­tą ke­lią – pa­sie­kia žmo­nes, ku­riems jo la­biau­siai rei­kia.

„Au­gi­nam uo­gas ir įvai­rias dar­žo­ves, tad na­tū­ra­lu, kad ne vi­sas der­lius užau­ga gra­žus, pa­si­tai­ko ir iš­si­ša­ko­ju­sių mor­kų, ir krei­vų agur­kų, to­kia gam­ta. Ta­čiau svar­biau­sia, ką su jais da­ry­sim, juk čia mais­tas, nuo agur­ko krei­vu­mo tik­rai ne­pa­si­kei­čia jo sko­nis. Vis dar gir­džiu, kad ne­re­tai ūkiuo­se to­kia pro­duk­ci­ja ke­liau­ja tie­siog į grio­vį, bet man ne­kil­tų ran­ka – ir taip to mais­to daug švais­to­ma, o aš vis­ką au­gi­nu žmo­nėms, su mei­le ir daug įdė­to dar­bo. To­dėl ve­žu į „Mais­to ban­ką“, mie­lai pa­si­da­li­nu su sa­vo kraš­to žmo­nė­mis, ku­riems šiuo me­tu gy­ve­ni­me yra sun­kiau. Pa­ti ku­rį lai­ką esu dir­bu­si vai­kų die­nos cent­re, ma­ty­da­vau šei­mų, vai­kų, ku­rie skai­čiuo­da­vo kiek­vie­ną kąs­nį – ir kaip tu ga­li iš­mes­ti mais­tą, kai ša­lia alks­ta vai­kai?“, – da­li­ja­si Jus­ti­na.

Pradėjo nuo baltųjų ridikų

Jus­ti­nos Tuo­mie­nės ūkis su „Mais­to ban­ku“ pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti prieš 3-4 me­tus, vos tik pra­dė­jo au­gin­ti dar­žo­ves. Tuo me­tu dar ne­bu­vo „Mais­to ban­ko“ sky­riaus Bir­žuo­se, to­dėl vi­są per­tek­li­nę ar ne­kon­di­ci­nę pro­duk­ci­ją vež­da­vo tie­siai į Pa­ne­vė­žio pa­da­li­nį.

Jus­ti­na pa­sa­ko­ja, jog pir­mą kar­tą pa­skam­bi­nus sa­va­no­riai pa­tys at­va­žia­vo ir nuė­mė bal­tų­jų ri­di­kų der­lių, nes ji tuo me­tu ne­tu­rė­jo ga­li­my­bių ir re­sur­sų jų nu­rink­ti bei per­duo­ti lab­da­rai, ta­čiau nuo ta­da pa­ti vis už­su­ka ir pa­si­da­li­ja gė­ry­bė­mis.

„Kaž­ka­da ve­žėm daug mo­liū­gų, tu­rė­jom per­tek­lių, to­dėl ga­lė­jom pa­si­da­lin­ti ši­to­mis so­čio­mis, ver­tin­go­mis dar­žo­vė­mis su sto­ko­jan­čiais. Kar­tais už­ve­žam ir sa­vo fer­men­tuo­tų dar­žo­vių, vi­sa­da skai­čiuo­ju, kiek lai­ko mū­sų pro­duk­ci­ja, dar­žo­vės dar ga­li sto­vė­ti, ir sten­giuo­si neuž­lai­ky­ti, vos tik ar­tė­ja į pa­bai­gą, ve­žu „Mais­to ban­kui“, kad tik ne­su­ges­tų be­sto­vint. Va da­bar da­li­nau­si cu­ki­ni­jo­mis, nes jos nu­ken­tė­jo nuo kru­šos – vi­sos su­var­py­tos, pra­ra­du­sios pre­ki­nę iš­vaiz­dą, bet juk ska­nios, gra­žios. Tik per­nai ne­la­bai te­ko ką ati­duo­ti, bu­vo to­kie orai, kad tie­siog vi­siš­kai neį­ma­no­ma bu­vo nuim­ti nei mor­kų, nei bu­ro­kė­lių, te­ko vis­ką pa­lik­ti lau­kuo­se, nes jo­kių šan­sų net įei­ti – taip ir pa­ts už­klimp­si toj pur­vy­nėj“, – apie ūkio kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja ji.

Tvarumas – ir namuose

Ūky­je ne­švais­ty­ti be­si­sten­gian­ti Jus­ti­na taip gy­ve­na ir na­muo­se – tva­ru­mas yra la­bai svar­bi jos šei­mos gy­ve­ni­mo da­lis, tad ir vir­tu­vė­je vi­sa­da su­žiū­ri, kad nie­kas ne­bū­tų iš­mes­ta.

„Ap­si­pir­ki­nė­jam la­bai kuk­liai, daž­niau­siai pas mus šal­dy­tu­vas bū­na pus­tuš­tis, ver­čiau dau­giau už­si­šal­dom nei po to iš­me­tam. Ne­ži­nau, iš kur pas ma­ne toks mąs­ty­mas, gal iš vai­kys­tės. Nors nie­ko ne­trū­ko, ne­ba­da­vom, bet au­gom trys vai­kai, tai ne­bu­vo la­bai leng­va, tik­rai jo­kio mais­to neiš­mes­da­vom. Iki da­bar pri­si­me­nu, su­rink­da­vom obuo­lius, o tė­ve­lis juos su­pil­da­vo so­do pa­kraš­ty, už­klo­da­vo šiau­dais, ant­klo­dėm ir mes tuos obuo­lius val­gy­da­vom vi­sus me­tus, iki pat nau­jo der­liaus. Tai, ma­tyt, tru­pu­tį ir iš šei­mos ši­tas mąs­ty­mas atei­na“, – pa­sa­ko­ja ūki­nin­kė.

Maistą atiduoti labdarai – ne nuostolis

„Mais­to ban­ko“ va­do­vas Si­mo­nas Gu­re­vi­čius džiau­gia­si, kad to­kių są­mo­nin­gų, su mais­to švais­ty­mu ko­vo­jan­čių ūki­nin­kų vis dau­gė­ja, ta­čiau tei­gia, jog dar at­si­ran­da ūkių, ku­riuo­se mais­tas pi­la­mas į grio­vius. Jis pri­me­na, kad ati­duo­da­mi mais­tą lab­da­rai ūki­nin­kai gau­na ne tik mo­ra­li­nę nau­dą.

„Nors da­lis ūki­nin­kų bai­mi­na­si pa­pil­do­mos mo­kes­ti­nės naš­tos, au­ko­ti „Mais­to ban­kui“ nie­ko pa­pil­do­mai ne­kai­nuo­ja. Kuo­met ūki­nin­kas par­duo­da pro­duk­ci­ją ar­ba su­nau­do­ja ją sa­vo reik­mėms, jis tu­ri dek­la­ruo­ti tai PVM dek­la­ra­ci­jo­je. Bet kai jis per­duo­da lab­da­rą „Mais­to ban­kui“ ar ki­tam pa­ra­mos ga­vė­jui, ku­ris už­tik­ri­na, jog lab­da­ra bus pa­skirs­ty­ta ne dau­giau kaip už 75 eu­rus žmo­gui per mė­ne­sį, tuo­met ši­to jis ne­tu­ri nu­ro­dy­ti PVM dek­la­ra­ci­jo­je. Ir, aki­vaiz­du, kad už šią pro­duk­ci­ją PVM mo­kė­ti ne­rei­kia. Ūki­nin­kas dėl to fi­nan­siš­kai ne­nu­ken­čia, ta­čiau lai­mi vi­si – ge­ras mais­tas nė­ra iš­švais­to­mas, o tam­pa pie­tu­mis šei­mai, ku­riai šian­dien sun­kiau“, – sa­ko or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas.

Gero maisto išgelbėjama tūkstančiai tonų

„Mais­to ban­kas“ per me­tus nuo iš­me­ti­mo iš­sau­go 6366 to­nas ge­ro mais­to, ku­rį per­duo­da sto­ko­jan­tiems. Ta­čiau or­ga­ni­za­ci­ja pa­brė­žia – mais­to iš­sau­go­ji­mo po­ten­cia­las yra ge­ro­kai di­des­nis, to­dėl kiek­vie­nas ūki­nin­kas ar vers­las, užuo­t su­nai­ki­nęs var­to­ti tin­ka­mą pro­duk­ci­ją, ga­li su­teik­ti jai ant­rą ga­li­my­bę ir kar­tu pa­dė­ti žmo­nėms.

Gin­ta­rė Ko­do­rė,
Lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do „Mais­to ban­kas“ ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.