Rugpjūčio mėnesį jaunųjų kūrėjų tribūna kviečia pabėgti į sapnus, apmąstyti gyvenimo trapumą, laikinumą, žmogaus pasirinkimus, dabarties ir praeites santykį. Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos mokytojas Algis Želvys dalinasi mokinės Jonės Lunskytės sukurta novele, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokytojos Eglės Noreikienės mokinys Gabrielius Budreika pristato ne tik eilėraštį, bet ir rašomos knygos ištrauką. Taip pat kviečiame susipažinti su Panevėžio „Vilties“ progimnazijos moksleivės Kamilės Totilaitės eilėraščiais, kuriais pasidalino mokytoja Sigita Dambrauskienė.
Juozo Miltinio gimnazija
Jonė Lunskytė, I gimn. kl.
Kūryba – tai savęs išreiškimas, parodymas, atskleidimas.
CHIRURGAS
Buvo šalta naktis. Jonas neskubėdamas ėjo gatve. Šįvakar jam naktinė pamaina ligoninėje. Vyras įėjo į baltas ligoninės patalpas, kurios visąlaik kvepia spiritu, ir linktelėjo moteriai už registracijos stalo prieš įsmukdamas į daktarų persirengimo kambarį. Jonas užsimetė baltą ligoninės chalatą su savo chirurgo pažymėjimu, prisegtu prie rūbo, ir greitu žingsniu nuėjo į poilsio kambarį. Jonas ignoravo savo kolegas, kurie į jį net nepažvelgė, kai įėjo, ir įjungė kavos aparatą. Senas aparatas suburzgė ir nusprendė, kad būtent šiandien yra gera naktis sugesti. Jonas atsiduso ir pasidavęs ėmėsi darbo be savo nuolatinės kavos dozės. Jis visą naktį sukosi nuo paciento prie paciento. Jam netgi teko viena operacija pamainos pabaigoje, kurią atliko be jokių sunkumų ar klaidų. Jonui taip trūko miego, kad aplink akis buvo atsiradę juodi ratilai, bet nors ir kaip jo kūnas maldavo grįžti namo ir išsimiegoti, vyras pasuko į barą, kur nuolatos eina. Jis mėgsta ten žaisti kortomis su senyvo amžiaus vyrais ir, kad ir kiek patirties turi senoliai, Jonas beveik niekados nepralaimi. Sėkmė? Ne, jis tiesiog protingesnis. Jam netgi sudėtingos operacijos pakankamai lengvos, ką jau kalbėti apie medicinos mokyklą, kurią jis pabaigė su aukščiausiais rezultatais prieš keletą metų. Bet ne viskas gyvenime taip paprasta. Būti protingam dar nieko nereiškia. Žmonijoje ne viskas yra sąžininga. Tie, kurie turi daug įtakos ir pinigų, gyvena lengvą gyvenimą. Jonas daugybę kartų yra matęs, kaip žmones miršta dėl kitų galios ir pinigų. Širdies donoras atiduoda savo širdį tiems, kuriems reikia, o ligoninė pasirenka, kurie labiau jos verti. Jonas išeina iš paciento palatos. Prie jo prieina vyresnysis chirurgas ir be žodžių bei išraiškos paduoda dokumentą. Jis jau žino, kas ten parašyta, bet vis tiek permeta akimis popierių.
– Širdies donacija pakeičiama? – Jono balse nebuvo jokios nuostabos. Chirurgas, kuris buvo jau kelis žingsnius nuėjęs nuo Jono, atsisuko.
– Teisingai. Vieno iš didžiausių ligoninės finansuotojo sūnui reikia operacijos. Pranešk pacientui, kuris buvo kitas eilėje.
Nelaukdamas atsakymo, chirurgas išėjo. Jonas atsiduso. Ir vėl vargingesnis žmogus mirs. Jis grįžo atgal į palatą, iš kurios prieš kelias minutes buvo išėjęs. Pranešant apie pakeitimą jaunajam pacientui Jono išraiška buvo šalta. Bet jo nuostabai pacientas, kuriam tikriausiai net nebuvo daugiau nei dvidešimties metų, buvo keistai susitaikęs su savo likimu.
– Aišku. Na, reikėjo tikėtis to. Man nedaug liko laiko. Turiu tik vieną prašymą, – išbalęs vyras, gulėdamas lovoje, atsidarė spintelę prie lovos ir išsitraukė laišką. – Galbūt galėtumėte paduoti šitą mano šeimai, kai aš numirsiu? Bučiau dėkingas…
Jonas pažvelgė į laišką ir linktelėjo. Pamainos pabaigoje Jonas išmetė laišką. Po kelių dienų pacientas mirė. Vyresnysis chirurgas su Jonu stebėjo paciento motiną ir sesę, kurios verkė laukiamajame.
– Kai kurių žmonių gyvybės svarbesnės už kitų. Ir mes dėl to nieko negalime padaryti.
Jonas tik pažvelgė į vyrą, kuriam tai buvo tik dar viena diena, ir šyptelėjo, nors viduje jam nerūpėjo. Jam neturėjo reikšmės kitų mirtis, nes, jo nuomone, anksčiau ar vėliau visų širdys nustoja plakti. Tai buvo tik dar viena nereikšminga žūtis.
– Man nesunku su tuo susitaikyti, – Jonas apsisuko ir išėjo, jo veido išraiška vėl tapo abejinga.
Po savaitės buvo laikas operuoti ligoninės finansuotojo sūnų. Jonas vadovaus operacijai kaip pagrindinis chirurgas. Pacientas jau buvo užmigdytas, įrankiai paruošti ir visi chirurgai pasiruošę. Jonas žvilgtelėjo į savo bendradarbį Kajų, kuris yra atsakingas už kraujo perpylimą ir donoro širdį. Jonas pradėjo operaciją. Jo rankos dirbo automatiškai, efektyviai, bet viduryje transplantacijos vaikino būklė ėmė blogėti. Pulsas buvo per greitas, jis pradėjo netekti daug kraujo ir jo kūnas pradėjo naikinti naują organą. Jonas žinojo, kas įvyko. Jis pažvelgė į Kajų, kuris nežymiai šypsojosi po medicinine kauke. Vaikino nebeįmanoma išgelbėti. Jis mirė. Tai buvo vienas iš retesnių atvejų, kai Jonui nepavyko transplantacija. Nors tai nebuvo jo kaltė. Po darbo vyras net nebenuėjo į savo nuolatinį barą. Jonui iš galvos neišėjo jo nepasisekusi operacija. Jam nebuvo gaila vaikino, kuris mirė. Bet jis nejautė neapykantos ir Kajui, kuris sukeitė širdis, kad kraujo tipas neatitiktų paciento.
Įėjęs į savo apartamentus, pasisveikino su Ana – jo buto nuomotoja. Ana buvo jauna, rami ir sąžininga maždaug dvidešimt penkerių metų moteris. Jonas susmuko ant kėdės namuose. Jis gyveno vienas, neturėjo nei šeimos, nei gyvūnų. Jo namai buvo kaip be gyvybės – jokių dekoracijų ar nuotraukų. Jonas patikrino savo telefoną ir, kaip ir tikėtasi, – žinutė iš ligoninės direktoriaus. Transplantavime jis buvo atsakingas už viską, kaip vedantysis chirurgas, taigi nenuostabu, jog su juo nori pakalbėti direktorius. Jonas net nenustebtų, jeigu jį atleistų, ir kadangi mirusio paciento šeima yra įtakinga – jis galimai neras darbo šiame mieste ar netgi šalyje. Bet tai jam nekėlė rūpesčio. Jam nedaug kas rūpėjo. Netgi nebuvo svarbu, ar jis mirs, ar gyvens. Jonas toks buvo nuo vaikystės. Gyvendavo su tėvu, kuris jam neskirdavo jokio dėmesio. Jo tėvas buvo chirurgas, dėl to Jonas buvo priverstas įstoti į vieną iš aukščiausiųjų medicinos mokyklų. Po tėvo mirties jis toliau dirbo kaip chirurgas, nes tai buvo labiausiai pažįstamas darbas.
Kitą dieną septintą valandą ryto Jonas buvo atleistas. Kaip ir tikėtasi. Jam kraunantis daiktus iš spintelės, prie jo priėjo Kajus.
Vyras prie spintelės atsisuko į savo bendradarbį. Kajaus akyse nebuvo jokios kaltės ar pasigailėjimo.
– Aš padariau, ką padariau. Aš tiesiog nekenčiu tų pasipūtusių turtingų išperų, kurie atima gyvybes iš neturtingųjų. Gyvenimas neteisingas ir aš noriu pasistengti suteikti jiems teisingumą.
Kajus pasakė, lyg bandydamas pateisinti savo veiksmus. Bet Jonas tik šyptelėjo, beveik pašaipiai. Eidamas pro buvusį kolegą su savo daiktais dėžėje pasakė:
– TU nužudei nekaltą pacientą, ne aš. Bet jeigu tai tavo teisingumo versija, tuomet nieko negaliu tau pasakyti.
Jonas išėjo Kajui nespėjus ką nors beįterpti. Tam tikra prasme Jonas suprato Kajaus neapykantą tiems, kurie žiūri į paprastus žmones iš aukšto. Giliai širdyje Jonas irgi nekentė žmonijos.
Praėjo metai. Jonas turėjo daug santaupų, bet jo gyvenimas atrodė beprasmis. Jis neturėjo hobių ar draugų, todėl dienas leido vienatvėje. Jo sveikata blogėjo, nors buvo jaunas, bet pas daktarą nuėjo tik tada, kai vieną dieną prarado sąmonę. Jam jau keletą savaičių skaudėjo krūtinę ir buvo sunku kvėpuoti. Jonui buvo nustatyta širdies liga ir jam reikėjo donoro. Gulėdamas ligoninėje, jis žinojo, jog jam liko pora savaičių. Tada aplankė netikėtas svečias. Kajus.
– Na ir pasisuko gyvenimas, – pradėjo Kajus, jis atrodė pasikeitęs. Akyse nebebuvo tos akinančios neapykantos, atrodė ramus. Jonas patylėjo.
– Pagalvojau, apie tai, ką tu man pasakei prieš metus. Manau, tu teisus dėl mano netikslingo teisingumo.
Jonas tik pakėlė antakį ir vėl nusišypsojo su savo pašaipia išraiška. Kajus atsiduso ir prieš išeidamas ištarė:
– Pasistengsiu, kad gautum naują širdį. Prižadu.
Po to karto Jonas nematė Kajaus keletą dienų, o dar po savaitės atsirado donoras, kas buvo neįprasta, nes eilėje dažniausiai reikia laukti daug ilgiau. Jonui buvo transplantuota nauja širdis. Po operacijos, jam sėdint ligoninės palatoje, įėjo seselė ir padavė Jonui laišką. Vyras atskleidė lakštą ir pirmą kartą gyvenime jautėsi nustebęs. „Nusprendžiau atiduoti savo širdį tau, Jonai. Mes esame panašūs. Ačiū tau.“ Apačioje buvo pasirašęs Kajus. Jonas nesuprato, už ką jo buvęs kolega dėkoja tokiam žmogui kaip jis pats. Tada sumišęs vyras prisiminė to vieno paciento laišką, kurį Jonas išmetė, nes jam tai buvo nereikšminga.
Paleistas iš ligoninės, vyras ėjo namo, kojos nešė jį automatiškai, o mintys skraidžiojo kažkur kitur. Visą savaitę Jonas vis galvojo apie Kajų. Ta patį laišką jis perskaitė daugybę kartų ir net pametė skaičių. Šiandien Jono gimtadienis. Ši diena jam nieko anksčiau nereikšdavo, bet būtent šiandien jis nusprendė pirmą kartą nusipirkti kažką sau. Jam patinka sausainiai. Tie iš kepyklėlės netoli namų. Taigi Jonas eina ta pačia gatve, kuria eidavo į ligoninę. Jo širdis jautėsi lengvesnė, mintys ramesnės. Stovėdamas prie perėjos, pamato aklą merginą vidury gatvės degant raudonai šviesai. Jo instinktai suveikė ir kojos automatiškai pačios pajudėjo. Jonas niekados nejautė baimės dėl kito žmogaus gyvybės ir tikrai niekados nebūtų rizikavęs savo gyvybe dėl kito, nepažįstamo žmogaus. Pribėgęs prie aklos, nesiorientuojančios moters, ją smarkiai pastūmė iš kelio. Tuo pačiu momentu mašina pervažiavo jį. Jonas nebejautė savo kūno, ausyse girdėjosi duslus žmonių šaukimas. Galiausiai jam akyse aptemo vaizdas ir garsas išnyko.
Šviesa. Labai ryškiai akinanti šviesa. Tas pats spirito kvapas. Minkšta lova. Jonas pramerkė akis. Ligoninės palata. Nežmoniškai skaudėjo galvą ir visą kūną sukaustė nepakenčiamas skausmas. Jonas lėtai apsidairė. Skaudėjo judinti net akis. Pastebėjo tą pačią aklą moterį, ramiai sėdinčią ant kėdės prie jo lovos. Jonas atsikrenkštė ir moteris sujudo. Ji pasuko galvą į jo pusę ir jos veido išraiška rodė sielvartą ir gailestį.
– Aš labai atsiprašau… aš nenorėjau… – ji pradėjo ir nuleido galvą. Įkvėpusi giliai, moteris vėl prakalbo tyliu balsu:
– Kodėl Jūs mane išgelbėjote..?
Jonas ilgai tylėjo žiūrėdamas į akląją, jis nejautė jai jokio pykčio. Jis netgi pasijuto gerai išgelbėjęs žmogų.
– Aš tiesiog norėjau padaryti kažką, kas man nebūdinga… – Jonas atsikosėjo ir jo krūtinę suspaudė skausmas. Jis vėl prisiminė Kajų. Moters skruostais pradėjo riedėti ašaros.
– Ačiū… – sušnabždėjo ji.
Kas dieną Jono būklė blogėjo. Jis žinojo, kad šįkart – tikrai mirs. Bet buvo jau seniai su tuo susitaikęs. Paskutinį kartą šyptelėjo ir užsimerkė.
Jonukas staiga pašoko iš lovos, visas išmuštas prakaito ir persigandęs. Ketvirta ryto. Jis perbraukė ranka per susivėlusius, šlapius plaukus ir giliai įkvėpė bandydamas nusiraminti. Šiuo momentu jautėsi, lyg būtų sapnavęs ilgiausią sapną savo gyvenime, bet niekaip negalėjo prisiminti, ką sapnavo. Jonukas jautė, kad tai buvo svarbu. Sumišęs, bet nusiraminęs, vėl atsigulė. Kas tai buvo? Ryte jo tėvas net nepasižiūrėjo į savo sūnų, kai šis įėjo į virtuvę. Jonukas ruošėsi į mokyklą. Šiandien jo penkioliktasis gimtadienis, bet kaip visąlaik, to tėvas neprisiminė arba jam nerūpėjo. Mokykloje jis gaudavo aukščiausius pažymius, vėliau – universitete ir medicinos mokykloje. Jis gyveno pagal savo tėvo norus ir lūkesčius.
Jonukui dvidešimt penkeri. Tėvas mirė prieš metus avarijoje, bet laidotuvėse sūnus neverkė. Tapęs chirurgu, jis išsinuomojo apartamentus iš moters, vardu Ana. Jonukas jautėsi keistai ir nostalgiškai naujame bute, taip, lyg jis jau būtų buvęs čia. Viskas buvo tvarkinga, jokių dekoracijų, jokių nuotraukų – taip, kaip jam priimtina. Iškraustęs daiktus iš lagamino, pradėjo apžiūrinėti butą. Atidaręs vieną stalčių rado laišką. „Nusprendžiau atiduoti savo širdį tau, Jonai. Mes esame panašūs. Ačiū tau.“
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Gabrielius Budreika, III gimn. kl.
SAPNAS
Sapne mačiau naują pasaulį,
Be karo, bado ar ligų,
Miškai nekertami dar šnara
Prie pat senųjų vienkiemių.
Svaigina žmones giesmės tyros
Paukštelių chorų dyvinų.
Vosylkomis čia žydi pievos,
Paskęsti trokštu žolėje.
Vėjelis lengvas glosto plaukus
Močiučių, sesių ir mamų.
Tolumoje ten joja broliai
Per kalnus, klonius kerinčius.
Deja, Aušra auksinė nusileido
Ir aš iš sapno pabundu…
Pradingo miškas, pievos, gėlės
Ir aš iš sapno pabundu…
Knygos ištrauka
Pilkšvą sniegą drebianti pūga darkė skylėtą kelią, aptrupėję kelio ženklai lydėjo automobilį į namus, o horizonte matėsi sutrūkinėję, rūgšties išgraužti beržai, klevai, uosiai. Net ąžuolų kamienai palūžo prieš viską pasiglemžiančią jėgą. Ant dalies medžių kabojo apleistų paukščių lizdų liekanos, kurios priminė velnio žiburius pelkėse, vedančiose į pražūtį. Tolumoje tarsi per miglą buvo matomi užpustyti laukai, kuriuos su suodžiais susimaišęs sniegas pavertė į pilką, bekraštę tuštumą. ,,Kažkada čia buvo tokie gražūs rapsų laukai“, – tyliai sumurmėjo Tomasas. Jis keliavo atgal namo po komandiruotės į kitą miestą, kuris, kaip ir visi dabartiniai miestai, buvo po žeme. Čirškiantis radijas grojo lengvą muziką, tačiau ji buvo ne tokia kaip senajame pasaulyje. Ši muzika buvo tuščia, bejausmė. Jis prisiminė savo vinilų kolekciją: gražiai pagal epochas ir stilius sudėliotą garsų lyriką. Trečioje lentynoje esantys švelnaus džiazo vinilai papildydavo pigaus viskio skonį savo subtiliomis harmoningomis melodijomis, Vienos klasikai iš pirmos lentynos padėdavo nuraminti košmarus, o prie pat džiazo pastatytas lengvas bliuzas į monotonišką gyvenimą įnešdavo spalvų, tačiau tai niekam nebuvo svarbu. Vyriškis mintyse pagalvojo: „Gamta ir menas… Tai buvo turbūt paskutinės Senojo pasaulio relikvijos…“
Panevėžio „Vilties“ progimnazija
Kamilė Totilaitė, 8 kl.
SMĖLIO LAIKRODIS
Kai paskutinės smėlio smiltys
Išslysta Mirčiai pro pirštus,
Galiausiai tik tada suvokiam,
Koks mums gyvenimas brangus…
Gėlėtos pievos, saulės vonios
Ir vasaros naktis karšta.
Kokie tada mes buvom naivūs,
Pridengę sau akis ranka
Tiesą, grožį, viltį, meilę –
Viską dengėme melu…
Bėgom, slėpėmės, drebėjom
Atsidūrėm po kapu…
BEVARDIS EILĖRAŠTIS
Mūsų gyvenimas lyg kino filmas
Prabėga pro akis.
Vienintelės tik nuotrupos
Išliks ilgam širdy.
Gyvenime, mano stotelė paskutinė –
Bijojau to seniai…
Uždegsiu širdį, tartum žvakę,
Ir liks tik tavo kuždesiai…
2:57
Galvoj remontas nesustoja,
Daužo kūju ir plaktuku.
Ir mintys mano vėl meluoja,
Nebeskiriu tikrovės nuo sapnų…
Kaire, dešine, kaire, dešine
Aidi mano mintyse…
Dega akys, merdi siela
Vėl giliausiam košmare…
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
