BE KVAILIOJIMŲ IR KVAILYSČIŲ GYVENIMAS BŪTŲ KLAIKI NUOBODYBĖ?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Kai bi­čiu­lis pa­siū­lo, nė­ra kur dė­tis. Pri­siė­jo skai­ty­ti. At­vi­rai sa­kant, kai ku­rios pus­la­pius te­ko tik per­vers­ti. Ne­la­bai įdo­miai pa­ra­šy­ta. Su daug nu­kry­pi­mų. Nors daug kas tin­ka šiems lai­kams, bet pa­ts ra­šy­mo sti­lius sens­te­lė­jęs. Nė­ra ko ste­bė­tis, nes Eraz­ma...

Kai bi­čiu­lis pa­siū­lo, nė­ra kur dė­tis. Pri­siė­jo skai­ty­ti. At­vi­rai sa­kant, kai ku­rios pus­la­pius te­ko tik per­vers­ti. Ne­la­bai įdo­miai pa­ra­šy­ta. Su daug nu­kry­pi­mų. Nors daug kas tin­ka šiems lai­kams, bet pa­ts ra­šy­mo sti­lius sens­te­lė­jęs. Nė­ra ko ste­bė­tis, nes Eraz­mas Ro­ter­da­mie­tis šią pa­ne­gi­ri­ką kvai­ly­bei pa­ra­šė 1509 me­tais. Tad nė­ra ko no­rė­ti, kad bū­tų pa­ra­šy­ta, kaip va­kar. Ta­čiau yra da­ly­kų, ku­rių tu­ri­me ir šian­dien. Kny­go­je pir­mu as­me­niu kal­ba Kvai­ly­bė. Ir ji sa­ve vi­saip gi­ria. Įro­di­nė­ja, kad be jos pa­sau­lis ne­ga­lė­tų gy­vuo­ti. Ir tik­rai! Gy­vuo­ja pil­nas kvai­lys­čių!

– Šven­ta tei­sy­bė, juk ir vai­kui aiš­ku, kad mū­sų pa­sau­lis kvai­las, kaip ba­to au­las. Tu­riu gal­vo­je ne ap­skri­tai pa­sau­lį, o šios Že­mės žmo­ni­ją, ku­ri kuo to­liau, tuo la­biau kvai­lė­ja, – ko ge­ro Eraz­mo Ro­ter­da­mie­čio kny­gos pa­veik­tas tvir­ti­no bi­čiu­lis Sta­sys. – Ir ste­biu, kaip dau­gė­ja kvai­lių, ku­rie sa­ve vie­šai liaup­si­na. O tie, ku­rie ne­su­ge­ba pa­tys pa­si­gir­ti, ap­si­su­pa pa­tai­kū­nais, ku­rie iš­si­juo­sę bet ko­kius sa­vo po­no poel­gius gi­ria ar pa­tei­si­na.

Pa­na­šu, kad abu – Sta­sys ir Eraz­mas – tei­sūs. Štai ką, dau­giau kaip prieš pen­kis šim­tus me­tų pa­ra­šy­to­je kny­go­je, sa­ko Kvai­ly­bė: „…aš no­riu sek­ti mū­sų lai­kų ora­to­riais, ku­rie sa­ve lai­ko tie­siog die­vais, kai jiems pa­vyks­ta pa­si­ro­dy­ti, lyg dė­lė­mis, su dviem lie­žu­viais, ir ku­rie lai­ko di­de­liu da­ly­ku su­ge­bė­ji­mą į lo­ty­niš­kas kal­bas pri­kai­šio­ti grai­kiš­kų žo­de­lių lyg žvan­gu­čių, nors tai bū­tų vi­siš­kai ne vie­to­je.“ Da­bar­ti­niai kal­bė­to­jai kai­šio­ja ne grai­kiš­kus, o ki­to­kius įmant­rius žo­džius: kves­tio­nuo­ja ir ne­kves­tio­nuo­ja, trau­kia iš kon­teks­to, op­ti­mi­zuo­ja, ana­li­zuo­ja…

KVAILUMAS TURI ŽAVESIO

Kvai­lu­mas yra pa­trauk­lus, nes nuo­šir­dus. Ža­vus, nes tu­ri daug ga­li­my­bių, yra ne­nus­pė­ja­mas. Pro­tin­gu­mas bū­na nuo­bo­dus, nes vei­kia nu­sta­ty­tų ir ži­no­mų tai­syk­lių rė­muo­se. Iš­min­tin­gas žmo­gus daž­niau­siai ži­no, kaip ir ką sa­ky­ti vie­no­je ar ki­to­je vie­to­je. Tad iš to­kio pa­šne­ko­vo ka­žin ko įdo­maus su­lauk­ti ne­ga­li­ma. O štai kvai­lu­mas ne­tu­ri tai­syk­lių. Tad pa­že­ria ne­ti­kė­tu­mų, pra­links­mi­na. Ir gy­ve­ni­mas pa­si­da­ro ne toks nuo­bo­dus.

– Vie­nas Sei­mo na­rys, bu­vęs iš­rink­tas prieš ke­le­rius me­tus, sa­vo kal­bo­mis vi­sa­da su­lauk­da­vęs ko­le­gų dė­me­sio. Pa­sa­ko­ja­ma, jog kar­tais iš­rink­tie­ji nuo­bo­džiai po­sė­džiau­ja, šur­mu­liuo­ja. Ir stai­ga išei­na prie mik­ro­fo­no tas ko­le­ga. Vi­si nu­ty­la. Ir vy­ras pra­by­la. Pir­mi du sa­ki­niai riš­lūs, o to­liau žo­džiai tar­si iš pa­są­mo­nės gel­mių. Nei sa­ki­nių pra­džios, nei pabaigos… – pri­si­mi­nė vie­no iš­rink­to­jo pa­si­sa­ky­mus Sta­sys. – Pa­si­sa­ky­da­vo. Ir pa­ten­kin­tas nu­til­da­vo. Vi­sas Sei­mas pra­links­mė­da­vo, at­si­gau­da­vo. O po po­sė­džio, kal­bė­to­ją pa­klau­sus, ką jis no­rė­jo pa­sa­ky­ti, jis ir pa­ts ne­ži­no­jo, ką iš tik­rų­jų no­rė­jo pa­reikš­ti.

Ma­tyt tei­sy­bė, kai sa­ko­ma, jog kvai­lys­tė yra ne tik nuo­šir­di, bet ir drą­si. Juk bū­na, kad pro­tin­gi žmo­nės, iš bai­mės ne taip pa­kal­bė­ti, bi­jo pra­si­žio­ti. O kvai­lio to­kios bai­mės ne­var­žo, to­dėl iš jo lais­vų kal­bų su­lau­kia­me vai­kiš­ko ža­ve­sio. Yra tvir­ta nuo­mo­nė, kad kvai­lys­tė ska­ti­na kū­ry­bą, iš­ra­din­gu­mą…

MENAS IR IŠRADIMAI

Is­to­ri­ja ži­no pa­vyz­džių, jog kai ku­rie iš­ra­di­mai pra­si­dė­jo nuo su­ma­ny­mų, ku­rie ap­lin­ki­niams at­ro­dė kvai­li. Jei­gu kaž­kam ne­bū­tų šo­vę į gal­vą, jog žmo­nės ga­li skrai­dy­ti, ka­žin ar tu­rė­tu­me da­bar lėk­tu­vų. Ta­čiau iš­ra­dė­jai ne­krei­pė dė­me­sio į pro­tin­gus pa­ta­ri­mus pa­lik­ti da­ly­kus to­kius, ko­kie jie yra. Nek­lau­sė pro­to bal­so. Ir iš­ra­di­nė­jo kom­piu­te­rius, in­ter­ne­tą, net dviračius… Ir ta­po­me ci­vi­li­zuo­ti bei ur­ba­ni­zuo­ti dau­giau nei rei­kia. Dau­giau nei svei­ku pro­tu su­vo­kia­me.

– Ta­da be­lie­ka at­si­pa­lai­duo­ti ir kvai­lio­ti. Ar­ba ža­vė­tis ki­tų kvai­lio­ji­mais. Mums tai juk žiau­riai pa­tin­ka. Kas šio­je že­mė­je ne­ži­no ki­no ko­mi­kų Čap­li­no, po­no By­no?! Ir mū­siš­kiai iš­dy­kė­liai Ston­kus, Kat­le­ris, Jan­ke­vi­čius pri­ver­čia mus jei ne kva­to­ti, tai bent nu­si­šyp­so­ti, – po­kal­bį apie kvai­lio­ji­mus tę­sė Sta­sys. Ir sa­kė, jog sma­gu ir pa­čiam pri­si­min­ti gy­ve­ni­me iš­krės­tas kvai­lys­tes. Ir ne tik jam tai sma­gu ir mie­la. – Aną­dien vie­nas gar­sus mū­sų kraš­to me­ni­nin­kas, jau su­lau­kęs so­li­daus am­žiaus vie­šai pri­si­pa­ži­no, jog jau­nys­tė­je yra šo­kęs ant sta­lų. Kvai­las poel­gis. Juk pro­tin­giau bū­tų bu­vę šok­ti ant grin­dų. Ta­čiau ta­da ne­bū­tų pra­smės to­kį da­ly­ką pri­si­min­ti.

Toks gy­ve­ni­mas. Nuo se­nų se­no­vės iki šių lai­kų juo­kia­mės iš kvai­lų pa­dė­čių. Ži­no­ma, kad ste­bė­da­mi ki­tų ar pa­tys krės­da­mi kvai­lys­tes mes at­si­pa­lai­duo­ja­me. Taip nuo sa­vęs ati­to­li­na­me šio pa­sau­lio ne­ge­ro­ves. Ir pa­sau­lis tam­pa ne toks pil­kas. Ža­ves­nis.

IŠVADA

Be kvai­lu­mo ne­bū­tų gy­ve­ni­mo džiaugs­mo. Juk juo­kia­mės, kai kas kvai­lio­ja. Ne­bū­tų net mei­lės. Juk įsi­my­li­me, kaip kvai­liai. Ti­ki­me, kad esa­me pro­tin­gi. Ir ne­pri­si­pa­žįs­ta­me, kad iš tik­rų­jų esa­me di­džiau­si pa­sau­lio kvai­liai. Toks ti­kė­ji­mas mus tar­si nu­tei­kia jaus­tis ge­rai. Ta­čiau pa­sku­ti­nis kvai­lys yra tas, ku­ris nie­ka­da ne­kvai­lio­ja. Juk ap­mau­du, jei ne­bus ko pri­si­min­ti, kai į pro­tą atei­si­me.