Dovana biržiečiams – nemokami sveikatingumo mokymai

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Tre­ni­ruo­ju įvai­rius žmo­nes, kas­dien pa­ti­rian­čius pa­čius įvai­riau­sius skaus­mus, tu­rin­čius pro­ble­mų su są­na­riais, stu­bu­ru ir no­rin­čius pa­ge­rin­ti sa­vo sa­vi­jau­tą bei fi­zi­nę for­mą. Tad pa­ma­niau, kad bū­tų vi­sai sma­gu pa­do­va­no­ti do­va­ną Bir­žams – ren­gi­nį, ku­ri...

Tre­ni­ruo­ju įvai­rius žmo­nes, kas­dien pa­ti­rian­čius pa­čius įvai­riau­sius skaus­mus, tu­rin­čius pro­ble­mų su są­na­riais, stu­bu­ru ir no­rin­čius pa­ge­rin­ti sa­vo sa­vi­jau­tą bei fi­zi­nę for­mą. Tad pa­ma­niau, kad bū­tų vi­sai sma­gu pa­do­va­no­ti do­va­ną Bir­žams – ren­gi­nį, ku­ria­me pa­si­da­lin­siu pa­ta­ri­mais, kaip tu­rė­ti svei­ką lai­ky­se­ną, val­dy­ti stre­są, svei­kai mai­tin­tis ir ge­rai jaus­tis. Ka­dan­gi esu su­kau­pęs ne­men­ką pa­tir­tį, pa­dė­jęs de­šim­tims tūks­tan­čių žmo­nių ir mo­kę­sis iš ge­riau­sių pa­sau­ly­je, no­riu nors da­le­lę ži­nių at­vež­ti į Bir­žus. La­bai sma­gu su­grįž­ti į sa­vo gim­tą­jį mies­tą.

Šiais lai­kais žmo­nės pa­ti­ria daug stre­so, pra­stai mie­ga, o min­tys – chao­se. To­dėl ren­gi­nio me­tu da­lin­siuo­si su bir­žie­čiais pa­čio­mis įvai­riau­sio­mis te­mo­mis, kad su­ža­din­čiau mo­ty­va­ci­ją siek­ti tiks­lų, ini­cia­ty­vą ir va­lią sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti. Ak­cen­tuo­siu ho­lis­ti­nį po­žiū­rį į svei­ka­tin­gu­mą ir są­mo­nin­gu­mą, as­me­ni­nį to­bu­lė­ji­mą. Mo­ky­mų me­tu ap­tar­si­me es­mi­nes te­mas apie žmo­gaus svei­ka­tą, mąs­ty­mą ir emo­ci­nę bū­se­ną.

Stre­sas – tur­būt mū­sų vi­sų daž­nas pa­ly­do­vas. Ar tie­sa, kad vi­sos li­gos pra­si­de­da bū­tent nuo jo?

Stre­sas yra pa­grin­di­nis da­ly­kas, ga­di­nan­tis mū­sų gy­ve­ni­mą. Iš­veng­ti jo be­veik neį­ma­no­ma. Bet ga­li­ma iš­mok­ti, kaip at­kur­ti kū­ną po pa­ti­ria­mo stre­so. Gy­ve­nant nuo­la­ti­nia­me stre­se, mū­sų ner­vų sis­te­ma ne­be­ga­li nuo jo pail­sė­ti – „iš­si­jun­gia“ me­džia­gų apy­kai­ta, iš­si­ba­lan­suo­ja mie­gas, „iš­si­jun­gia“ virš­ki­ni­mas, imu­ni­te­tas, žmo­gus pro­tiš­kai iš­sen­ka, ne­be­lie­ka ener­gi­jos…

Gau­na­si taip, kad mes bū­na­me nuo­lat pa­si­ruo­šę „ko­vo­ti ar­ba bėg­ti“, įsi­jun­gia ins­tink­ty­vio­ji da­lis. Dėl stre­so pra­ran­da­me tai, kas mus da­ro žmo­nė­mis. Ne­be­ga­li­me val­dy­ti sa­vo min­čių, sa­vo emo­ci­jų, pa­ti­ria­me per daug ne­ri­mo, bai­mės, įtam­pos. Ne­be­lie­ka nei va­lios, nei dis­cip­li­nos. Stre­są ga­li­ma su­val­dy­ti. Ir kiek­vie­no iš mū­sų at­sa­ko­my­bė tuo pa­si­rū­pin­ti. Tik su­ma­ži­nę stre­są ga­li­me vi­sa­ver­tiš­kai mė­gau­tis gy­ve­ni­mu.

Iš ko­kių sun­kiau­sių būk­lių Jums te­ko va­duo­ti žmo­nes?

Daž­niau­siai pas ma­ne at­vyks­ta vil­tį pra­ra­dę žmo­nės, ku­riems gy­dy­to­jai nie­ko ge­ro ne­ža­dė­jo. Pa­vyz­džiui, žmo­gus jau ke­le­tą me­tų nuo­lat jau­čia gal­vos skaus­mą – ty­rė­si pas šim­tus spe­cia­lis­tų, bet jo­kio at­sa­ky­mo ne­ga­vo. Pa­si­ro­do, pro­ble­ma sly­pė­jo blo­go­je lai­ky­se­no­je. Su­dė­lio­jus veiks­mų pla­ną, šią bė­dą iš­spręs­ti pa­vy­ko.

Dar vie­nas iš pa­vyz­džių – žmo­gus ken­tė­jo nuo klu­bo art­ro­zės, tris kar­tus bu­vo keis­tas są­na­rys, o vaikš­čio­ji­mas dėl skaus­mo ta­po be­veik neį­ma­no­mas. Žmo­gus atė­jo tu­rė­da­mas sva­jo­nę – vėl ka­da nors žais­ti gol­fą. Šian­dien jis jau ga­li vaikš­čio­ti be ra­men­tų ir žai­džia gol­fą be jo­kių skaus­mų.

Ir čia nė­ra jo­kios ma­gi­jos. Tie­siog ge­ras žmo­gaus ana­to­mi­jos iš­ma­ny­mas. Skaus­mas sig­na­li­zuo­ja apie pro­ble­mą žmo­gaus kū­ne. Bet daž­niau­siai tos pro­ble­mos ži­di­nio neieš­ko­ma, o iš­ge­ria­ma vais­tų nuo skaus­mo. Spren­džiant pro­ble­mą nuo ant­ro ga­lo, nie­kuo­met jos taip ir neišsp­rę­si.

Ar su­lau­kia­te klien­tų ir iš už­sie­nio?

Tik­rai taip. Pas ma­ne at­vyks­ta žmo­nės iš pa­čių įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių. Dau­giau­sia dir­bu sa­vo stu­di­jo­je Vil­niu­je, ta­čiau vi­sus no­rin­čius kvie­čiu jung­tis prie ma­no sve­tai­nės pri­klau­so­mi.lt. Tai ma­no plat­for­ma, su­kur­ta žmo­nėms, ku­rie no­ri pa­ge­rin­ti sa­vo sa­vi­jau­tą sa­va­ran­kiš­kai ir už sim­bo­li­nį mė­ne­si­nį mo­kes­tį. Ši plat­for­ma su­kur­ta bir­žie­čių ko­man­dos.

Nep­la­nuo­ja­te grįž­ti gy­ven­ti į Bir­žus?

Iš pat pra­džių, gal prieš ko­kius de­šimt me­tų, ban­džiau sa­vo pa­slau­gas siū­ly­ti Bir­žuo­se, ta­čiau… Ma­no en­tu­ziaz­mas pa­dė­ti žmo­nėms ne­bu­vo įver­tin­tas. Šiuo me­tu di­džio­ji ma­no klien­tų da­lis – vil­nie­čiai, o ir ki­tiems no­rin­tie­siems pa­to­gu at­vyk­ti į Vil­nių, tad min­čių grįž­ti gy­ven­ti ir dirb­ti Bir­žuo­se kol kas tik­rai ne­tu­riu.

Ką Jums reiš­kia bū­ti bir­žie­čiu?

As­me­niš­kai di­džiuo­juo­si, kad esu iš Bir­žų. Čia ma­no tė­vai, ma­no se­ne­liai, čia ma­no šak­nys…

Man Bir­žai – ma­žas ku­ror­tas, kur lai­kas ei­na ge­ro­kai lė­čiau ir lie­ka dau­giau lai­ko mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Di­džiuo­juo­si, kad esu iš ma­žo mies­to, ir to nė kiek ne­si­gė­di­ju. Ne­su­tin­ku, kai Bir­žus kas nors pa­va­di­na „kai­mu“. Tai kraš­tas, iš ku­rio ki­lę daug gar­sių žmo­nių.

Ačiū už po­kal­bį.