„Visą gyvenimą sunkiai vargome, o dabar mes – lyg kurorte“, – sako šimtametės seserys Garjonytės iš Kirbulių kaimo Alzbieta Šernienė ir Pranciška Bėliakienė. Neseniai šios Šv. Vincento Pauliečio globos namų gyventojos paminėjo solidžius 102 ir 104 metų jubiliejus. Ta proga jas ir pakalbinome – šviesaus proto pašnekovės išdavė, kokia jų ilgaamžiškumo paslaptis.
Ką aiškiausiai prisimenate iš savo vaikystės?
Alzbieta: Ogi labai daug ką. Prisimenu vargingą vaikystę. Augau su Pranute ir broliuku. Tėvelis mirė nuo kaulų džiovos, kai man buvo aštuoneri metai. Pranutei tada buvo šešeri, broliukui – ketveri. Grįžęs iš Didžiojo karo (Pirmojo pasaulinio karo) tėvelis buvo apsivedęs kitą moterį, ją vadinom antra mamyte. Tai ta antra mamytė mus, našlaičius, augino. Žemės – 6 hektarai. Dirbti daug reikėjo, ir jai vienai buvo labai sunku.
🔒 Visą publikaciją skaitykite popieriniame arba PDF laikraštyje
Užsakyti galite čia:
Laikraščio užsakymas ↗Kviečiame skaityti laikraščio PDF versiją:
Skaityti PDF archyvą ↗Pilną straipsnį svetainėje galėsite perskaityti po 135 d.