APIE NORUS BEI TIESOS IR KELIO PAIEŠKAS, KURIOS NIEKUR NEVEDA

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Sa­ko­ma, kad ver­ta no­rė­ti tik tei­sin­gų da­ly­kų. Ir svar­biau­sia – ne­no­rė­ti per daug. Kai no­rų nė­ra daug, gal­vai bū­na svei­kiau. Ma­žiau neiš­si­pil­džiu­sių no­rų, ma­žiau nu­si­vy­li­mų. Kai daug no­ri, ga­li neap­žio­ti. Tik vėl gal­vo­sū­kis: o ko­kie da­ly­kai yra tei­sin­gi? ...

Sa­ko­ma, kad ver­ta no­rė­ti tik tei­sin­gų da­ly­kų. Ir svar­biau­sia – ne­no­rė­ti per daug. Kai no­rų nė­ra daug, gal­vai bū­na svei­kiau. Ma­žiau neiš­si­pil­džiu­sių no­rų, ma­žiau nu­si­vy­li­mų. Kai daug no­ri, ga­li neap­žio­ti. Tik vėl gal­vo­sū­kis: o ko­kie da­ly­kai yra tei­sin­gi?

– Ma­nau, kad vi­so­kie da­ly­kai yra tei­sin­gi, jei­gu mes pa­tys esa­me ge­ri, – pa­sa­kė bi­čiu­lis Sta­sys. – Vie­niems vie­ni da­ly­kai bus tei­sin­gi, ki­ti – ki­tiems. Juk neį­si­my­li vi­so pa­sau­lio vy­rai vie­nos mo­ters, o mo­te­rys – ko­kio nors vie­no gra­žuo­lio. Mi­li­jar­dai žmo­nių įsi­my­li skir­tin­gus žmo­nes, su­ku­ria šei­mas. Taip pa­sau­lis iš­lie­ka gy­vas.

Ta­čiau pa­sau­ly­je yra žmo­nių, ku­riuos se­ka mi­nios.

APIE GYVENIMO PAVYZDŽIUS

To­kius žmo­nes va­di­na­me au­to­ri­te­tais. Juos ki­ti mėg­džio­ja. Jų klau­so. Juos šir­dy­je net va­di­na gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiais. Tik­rai tu­ri­me to­kių, su­si­ža­vė­ji­mo ver­tų žmo­nių. Tarp ar­tis­tų, dai­ni­nin­kų, me­ni­nin­kų, net po­li­ti­kų… Juk trokš­ta­me, kad mus val­dy­tų do­ri ir tei­sin­gi va­dai, ku­rių dar­bai ir gy­ve­ni­mas bū­tų mums pa­vyz­džiu.

– Ta­čiau tu­ri­me ir pa­vyz­džių, kai va­dų gar­bi­ni­mas tam­pa vals­ty­bėms ir pa­sau­liui ne­lai­mė­mis, – pa­sa­kė bi­čiu­lis. – Ma­tyt su gar­bi­ni­mais, kaip ir su no­rais, rei­kia tu­rė­ti sai­ką.

Tei­sy­bė. Ta­čiau ir šių die­nų pa­sau­ly­je nuo per­dė­to va­dų aukš­ti­ni­mo sun­ku su­si­val­dy­ti. Net ten, kur va­dų rin­ki­mai de­mok­ra­tiš­ki ir as­me­ny­bės kul­tui vie­tos lyg ir ne­tu­rė­tų bū­ti. Vie­nu va­dus my­li­me, o ki­tus – pei­kia­me. Bū­na, jog net ne­ži­no­me, ko­dėl.

– Tik­rai taip bū­na. Pa­vyz­džiui man pa­ti­ko Sau­lius Skver­ne­lis. Kai bu­vo ko­mi­sa­ru, prem­je­ru, Sei­mo pir­mi­nin­ku. Man pa­ti­ko jo kal­bė­ji­mas. Toks at­vi­ras, su­pran­ta­mas. Ir ką?! Da­bar įta­ria­ma, kad jis ky­šį paė­mė. Ma­ža įta­ri­mų, tai dar apy­ko­ję už­dė­jo, ku­ri jam, Sei­mo na­riui sa­lė­je cy­pia, kal­bė­ti ne­lei­džia, – svars­tė Sta­sys. Ir pa­sa­kė: – Gal Sau­lius kur nors ir pa­sly­do, bet aš kumš­čius lai­kau, kad jį iš­tei­sin­tų.

Toks gy­ve­ni­mas. Bū­na, jog už kai ku­riuos po­li­ti­kus ser­ga­me kaip už sa­vo krep­ši­nin­kus ar fut­bo­li­nin­kus. Net ta­da, kai prie­ši­nin­kai bu­vo liaup­sių ver­tes­ni. Ne vi­sa­da ga­li­me su­pras­ti sa­vo el­ge­sį.

GYVENIMO KELIO PAIEŠKOS

Nuo­lat ban­do­me per­pras­ti pa­sau­lį. Pa­na­šu, kad tai tę­sis vi­są gy­ve­ni­mą. Ban­dy­si­me su­ras­ti sa­vo ke­lią. Sup­ras­ti, kas tei­sin­ga, o kas – ne.

– Vie­no­je pro­tin­go­je kny­go­je skai­čiau, kad tiek tie­sos, tiek gy­ve­ni­mo ke­lio paieš­kos tu­ri trū­ku­mų. Mat ieš­kant tie­sos ar tei­sin­go ke­lio ky­la pa­vo­jus, kad ži­nių sie­kis taps sa­vai­mi­ne ver­ty­be, neat­siž­vel­giant į sie­kio nau­dą gy­ve­ni­me, – pa­ste­bė­jo Sta­sys.

Po to­kio pa­ste­bė­ji­mo, no­ri­si pa­ty­lė­ti. Juk ty­la – ge­ra by­la. Ko ge­ro, tik­rai ver­tin­ges­nė už vi­so­kius svars­ty­mus ir iš­ve­džio­ji­mus. Ta­čiau at­si­ti­ko, kad užė­jo ant sei­lės no­ras ką nors pa­ra­šy­ti. Ir ty­la bu­vo su­lau­žy­ta. Teks per­skai­ty­ti.