Kaip valdžia paprastų žmonių gyvenimais „rūpinasi”

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Vie­ni dar­bo ven­gia, ki­ti jo ieš­ko, o tre­ti grie­bia­si kiek­vie­no pa­si­tai­kiu­sio dar­be­lio – vis šioks toks pa­ja­mų šal­ti­nis. Juk ne vi­si no­ri gy­ven­ti iš pa­šal­pų. Ta­čiau nuo šiol trum­pam pa­dir­bė­ti ga­li bū­ti su­dė­tin­ges­nė mi­si­ja, nes po­li­ti­kai nu­spren­dė „iš­gel­bė...

Vie­ni dar­bo ven­gia, ki­ti jo ieš­ko, o tre­ti grie­bia­si kiek­vie­no pa­si­tai­kiu­sio dar­be­lio – vis šioks toks pa­ja­mų šal­ti­nis. Juk ne vi­si no­ri gy­ven­ti iš pa­šal­pų. Ta­čiau nuo šiol trum­pam pa­dir­bė­ti ga­li bū­ti su­dė­tin­ges­nė mi­si­ja, nes po­li­ti­kai nu­spren­dė „iš­gel­bė­ti“ ke­lis dar­bus dir­ban­čius, ta­čiau ma­žai pa­ja­mų gau­nan­čius žmo­nes. Tai­gi nuo šiol už tuos, ku­rie dir­ba pas du ar dau­giau darb­da­vių, ta­čiau vi­suo­se dar­buo­se už­dir­ba ma­žiau nei mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, di­des­nius mo­kes­čius tu­rės mo­kė­ti… darb­da­viai.

„Tūks­tan­čiai žmo­nių ga­lės jaus­tis sau­ges­ni“, – pa­reiš­kė lai­ki­no­ji so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­rė Jū­ra­tė Zails­kie­nė.

Esą iki šiol darb­da­vys iš­veng­da­vo mi­ni­ma­lių so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų mo­kė­ji­mo už dar­buo­to­jus, nes mo­kė­jo nuo fak­tiš­kai tam dar­buo­to­jui pri­skai­čiuo­to dar­bo už­mo­kes­čio. Re­gis, lo­giš­ka – kiek dir­ba, tiek ir už­dir­ba, už tiek ir mo­kes­čiai su­mo­ka­mi.

Tar­ki­me, žmo­gus ne­no­ri dirb­ti vi­są dar­bo die­ną, tik da­lį die­nos – pa­dir­ba pas vie­ną darb­da­vį, pas ki­tą, ir jį ten­ki­na su­tar­ta su­ma už at­lik­tą dar­bą, nors mi­ni­ma­lios al­gos ir ne­gau­na. Tai ga­li bū­ti ir auk­lės, ir biu­rų, vieš­bu­čių bei ki­tų įstai­gų va­ly­to­jai, kam­ba­ri­nės ar pa­gal­bi­nin­kai. Žmo­nės pri­si­du­ria, darb­da­viai ran­da, kas at­lik­tų konk­re­tų dar­bą, vals­ty­bė bent kaž­kiek gau­na mo­kes­čių. Per daug pa­pras­ta? Ma­tyt, to­dėl ir pri­rei­kė pa­tai­sy­ti.

Da­bar so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kas darb­da­viai tu­rės pro­por­cin­gai mo­kė­ti bent nuo MMA, nors fak­tiš­kai dar­buo­to­jas per mė­ne­sį ga­vo ma­žes­nį dar­bo už­mo­kes­tį. Val­džio­je – šau­nuo­liai, nes su­gal­vo­jo me­cha­niz­mą, kaip ap­gin­ti varg­šą žmo­gų. Ir tai pa­da­rė… darb­da­vio są­skai­ta.

Kam nuo to bus ge­riau? Ar iki šiol ke­liuo­se dar­buo­se dir­bęs, ta­čiau ne­daug už­dir­bęs pi­lie­tis ap­skri­tai tu­rės ga­li­my­bę už­dar­biau­ti, kai ant darb­da­vio už­dė­ta pa­pil­do­ma naš­ta? Ar ne­bus taip, kad trum­pa­lai­kiai, ke­lių va­lan­dų dar­bai taps tie­siog ne­pa­to­gūs, per bran­gūs ir nie­kam ne­be­rei­ka­lin­gi? Pa­na­šu, kad vals­ty­bė pjau­na ša­ką, ant ku­rios pa­ti sė­di.

Ša­lies val­dan­tie­siems, be­si­di­džiuo­jan­tiems to­kiais priim­tais spren­di­mais, pa­tei­kiau klau­si­mus: „Jei­gu tei­gia­te, kad „iš­ve­šė­jo pikt­nau­džia­vi­mas, kai, sie­kiant su­ma­žin­ti darb­da­viui ten­kan­čias mo­kes­ti­nes prie­vo­les, dar­buo­to­jas for­ma­liai yra įdar­bi­na­mas pas ke­lis darb­da­vius“, tai ar yra konk­re­čių fak­tų? Jei­gu ži­no­mi pikt­nau­džia­vi­mo at­ve­jai, ar dėl to kreip­ta­si į at­sa­kin­gas ins­ti­tu­ci­jas? Ar nė­ra tei­sin­ga, kad mo­kė­ti mo­kes­čius rei­kia nuo su­mos, ku­rią žmo­gus už­dir­ba, o ne iš lu­bų? Ar ne­ma­no­te, kad ne­pro­por­cin­gai di­di­nant mo­kes­čius bus dau­giau be­dar­bių? Jei­gu žmo­gus dėl svei­ka­tos ar šei­mi­nių ap­lin­ky­bių ne­no­ri dirb­ti vi­są dar­bo die­ną, tai da­bar, lyg bau­dą, mo­kes­ti­nę prie­vo­lę tu­rės mo­kė­ti darb­da­vys – ar tai tei­siš­kai tei­sin­ga? So­cial­de­mok­ra­tai, va­ži­nė­da­mi į ra­jo­nus, taip pat ir Bir­žus, vie­šai sa­kė, kad mo­kes­čiai ne­di­dės, tai jie me­la­vo?“

Kaip gal­vo­ja­te, ar at­sa­kys?

Vie­na ran­ka val­džia „gelbs­ti“ ma­žai už­dir­ban­čius, ki­ta – darb­da­viams pa­de­da ant sta­lo nau­ją są­skai­tą. Pa­na­ši lo­gi­ka ir su ma­ma­die­niais bei tė­va­die­niais. Pa­pil­do­mo­mis poil­sio die­no­mis – va­di­na­mai­siais ma­ma­die­niais ir tė­va­die­niais – šei­mos ga­lės nau­do­tis, kol vai­kui su­kaks 14 me­tų. Šiuo me­tu to­kia tei­sė su­tei­kia­ma dir­ban­tiems tė­vams, au­gi­nan­tiems vai­kus iki 12 me­tų.

Vis­kas gra­žu, jaut­ru ir su­pran­ta­ma. Vai­kams rei­kia tė­vų lai­ko. Šei­mai rei­kia dė­me­sio. Tik klau­si­mas tas pa­ts – kas už tai mo­ka? Po­li­ti­kas, prii­man­tis spren­di­mą ir gra­žiai kal­ban­tis apie šei­mos ver­ty­bes, ar darb­da­vys, ku­ris ap­mo­ka dar­buo­to­jui ne­dar­bo die­ną?

Taip ir gy­ve­na­me: ver­ty­bės – vals­ty­bės, są­skai­ta – darb­da­vio. O jei darb­da­vys pra­de­da skai­čiuo­ti, kiek jam kai­nuo­ja tas gra­žus so­cia­li­nis jaut­ru­mas, ta­da jau jis tur­būt ne­pa­kan­ka­mai so­cia­liai at­sa­kin­gas.

Be­je, ir mi­ni­ma­lų dar­bo už­mo­kes­tį ruo­šia­ma­si di­din­ti. Iš pir­mo žvilgs­nio – pui­ku. Kas ga­li bū­ti prieš di­des­nį at­ly­gi­ni­mą? Tik bet ta­čiau… Ar tik­rai čia pir­miau­sia rū­pi­na­ma­si dar­buo­to­jo ge­ro­ve, o ne ban­dy­mu su­rink­ti dau­giau lė­šų į biu­dže­tą? Di­des­nė al­ga – di­des­ni mo­kes­čiai. Di­des­ni mo­kes­čiai – dau­giau pi­ni­gų sis­te­mai. O žmo­gui be­lie­ka ti­kė­tis, kad kaž­kur pa­ke­liui nuo po­pie­ri­nės al­gos iki pi­ni­gi­nės dar kas nors liks.

Čia ir­gi bū­tų ga­li­ma su­pras­ti, jei­gu ne vis pa­si­ro­dan­čios au­di­to iš­va­dos, iš ku­rių aiš­kė­ja, kad ne­ma­ža da­lis biu­dže­to lė­šų nau­do­ja­ma ne­ži­nia kam ir ne­ži­nia ko­dėl. Pi­ni­gų tiek daug, kad jie klai­džio­ja ir neaiš­ku kur nu­sė­da. Nu­sė­da kaip Nau­sė­da.

To­dėl be­lie­ka lauk­ti vi­suo­ti­nio ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mo­kes­čio, vi­sų au­to­mo­bi­lių ap­mo­kes­ti­ni­mo, dar ke­lių kū­ry­bin­gų rink­lia­vų ir pen­si­nio am­žiaus nuo 70 me­tų. Ta­da gy­ven­si­me il­gai ir lai­min­gai, nes bi­jo­si­me nu­mir­ti ir pa­lik­ti anū­kams sko­las už vi­so­kius mo­kes­čius, rink­lia­vas ir įsi­pa­rei­go­ji­mus.

Be­je, mir­tis ir­gi bran­gus ma­lo­nu­mas. Ne be rei­ka­lo vis pri­me­na­ma in­ves­tuo­ti į se­nat­vę. Dar ga­li­ma įves­ti rink­lia­vą už ko­lum­ba­riu­mus. Taip sa­kant, in­ves­ti­ci­jos – ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas. Kad tik gy­ve­ni­mo vis­kam pa­kak­tų.