APIE SĄMYŠIUS GALVOJE, POPIERIAUS NEKALTYBĘ, POLITIKĄ IR BIČIULYSTĘ

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

APIE POPIERIŲ IR ĮRAŠUS Aiš­ki­na­ma, kad gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, už­tvin­dy­tą ir nuo­lat tvin­do­mą in­for­ma­ci­jos. Per vi­sus kraš­tus ir ga­lus. Pas­te­bi­mai menks­ta kny­gų skai­ty­to­jų gre­tos. Gal to­dėl, kad ne­bė­ra kny­gų ba­do? So­vie­ti­niais lai­kais ge­res­nių kny­gų tek­da­v...

APIE POPIERIŲ IR ĮRAŠUS

Aiš­ki­na­ma, kad gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, už­tvin­dy­tą ir nuo­lat tvin­do­mą in­for­ma­ci­jos. Per vi­sus kraš­tus ir ga­lus. Pas­te­bi­mai menks­ta kny­gų skai­ty­to­jų gre­tos. Gal to­dėl, kad ne­bė­ra kny­gų ba­do? So­vie­ti­niais lai­kais ge­res­nių kny­gų tek­da­vo ieš­ko­ti kny­gy­nuo­se pro pre­kys­ta­liais.

– Da­bar net mo­ki­niai iš­si­su­ka nuo pri­va­lo­mos li­te­ra­tū­ros skai­ty­mo. Pap­ra­šo dirb­ti­nio in­te­lek­to, kad per­pa­sa­ko­tų vie­nos ar ki­tos kny­gos tu­ri­nį. Ir to už­ten­ka aki­ra­čiui pra­plės­ti bei nor­ma­lų pa­žy­mį gau­ti, – apie kny­gų skai­ty­mą nuo­mo­nę pa­sa­kė bi­čiu­lis Sta­sys.

Pas­te­bė­ta, kad kai kas ne­pers­kai­to il­ges­nių įra­šų in­ter­ne­te. Ta­čiau puo­la ap­ta­ri­nė­ti, per­skai­tę vos du ar tris pir­mus sa­ki­nius. Tai ma­to­me iš pa­skelb­tų at­si­lie­pi­mų. Pa­si­reikš­ti vie­šai no­ri, o iki ga­lo per­skai­ty­ti įra­šą tin­gi.

– Ta­čiau po­li­ti­kai vi­sa­da per­skai­to in­ter­ne­te ar laik­raš­čiuo­se tai, kas apie juos pa­ra­šy­ta, – pa­ste­bė­jo Sta­sys. Ir tę­sė: – Vie­nas laik­raš­tis už­si­trau­kė pa­žįs­ta­mo val­di­nin­ko rūs­ty­bę. Ne­va ta­me laik­raš­ty­je prieš ke­le­rius me­tus iš jo bu­vo pa­si­ty­čio­ta. To­dėl da­bar į šuns die­nas tą laik­raš­tį de­da. At­ro­dy­tų – iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, bet ne­sup­ran­ta, jog ne po­pie­rius kal­tas, kad ant jo kaž­kas kaž­ką pa­ra­šė.

Vi­so­kių žmo­nių yra, vi­so­kių rei­kia. Yra kerš­tin­gų. Bū­na ir pa­kan­tes­nių. Su­ge­ban­čių as­me­niš­ku­mus dėl kri­ti­kos už­gniauž­ti. Yra ir gy­ve­nan­čių pa­do­riai, ku­rie pik­tes­nių žo­džių iš ap­lin­ki­nių neiš­girs­ta. Kiek­vie­nam – sa­vas gy­ve­ni­mo ke­lias.

APIE DARBO VIETAS IR DARBUS

Vi­si ką nors dir­ba­me. Net ir taip va­di­na­mi be­dar­biai kaž­ką vei­kia. Bū­na, kad žmo­gus, pra­dė­jęs dirb­ti vie­no­je dar­bo­vie­tė­je iš jos iš­ly­di­mas į pen­si­ją. Bū­na, jog žmo­gus dar­bo vie­tas kei­čia kaip ko­ji­nes.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad ja­po­nai net ir po dar­bo gy­ve­na dar­bo rei­ka­lais. Daž­nai va­ka­rie­niau­ja su ko­le­go­mis. Ir prie bend­ro sta­lo ap­ta­ria dar­bo rei­ka­lus. Ja­po­nai iš­siug­dę at­sa­ko­my­bę už sa­vo dar­bo vie­tos sėk­mę. Jie sa­vo ir ko­le­gų dar­bais net iš kar­tu ne­be­dirb­da­mi di­džiuo­ja­si.

– Pas mus ki­toks po­žiū­ris. Bū­na, jog žmo­gus, dėl ko­kių nors prie­žas­čių išei­na dirb­ti ki­tur ir tuoj puo­la į mil­tus mal­ti bu­vu­sį darb­da­vį, – pa­sa­kė Sta­sys: – Ir tai ypač ryš­kiai ma­to­me tarp po­li­ti­kų. Jei­gu iš­ren­ka ne jį, sten­gia­si iš­rink­tą­jį pa­že­min­ti, o sa­ve išaukš­tin­ti. Štai Tram­pas, kaip pa­pū­ga, vis kar­to­ja, jei­gu ano­je ka­den­ci­jo­je pre­zi­den­tu bū­tų iš­rink­tas jis, o ne Bai­de­nas, tai ka­ras Uk­rai­no­je ne­bū­tų pra­si­dė­jęs. Tik ne­pa­sa­ko, kaip bū­tų Pu­ti­ną su­stab­dęs. Ne­rei­kia to­kių da­ly­kų ieš­ko­ti už At­lan­to. Mū­sų pa­dan­gė­je – tas pa­ts. Plie­kia­mi val­džio­je esan­tys už bū­tas ir ne­bū­tas nuo­dė­mes. Tie­sa mai­šo­ma su me­lu. Taip su­men­ki­na­mas pa­si­ti­kė­ji­mas vie­tos val­džia, Seimu… Net vals­ty­be! Ne­rei­kia be ato­dai­ros val­džios gir­ti, bet ir kri­ti­kai rei­kia tu­rė­ti sai­ką.

Taip įdo­miai už­si­ve­dė bi­čiu­lis apie po­li­ti­ką kal­bė­ti, kad ne­drį­sau jo nu­trauk­ti. Toks jau tas ma­no bi­čiu­lis. Ge­riau ne­duok jam val­gy­ti, tik leisk pa­si­reikš­ti. Nors ne vi­sa­da jis toks. Bū­na sa­ko: tik ne­pra­dė­kim po­li­ti­kuo­ti! Ne­si­ruo­šiu aš Sta­sio cha­rak­te­rio pa­keis­ti. Juk yra šven­ta tie­sa: no­rint ką nors pa­keis­ti, rei­kia pa­si­keis­ti pa­čiam.

APIE SAVE IR BIČIULĮ

Per praė­ju­sias Jo­ni­nes Ast­ra­ve se­nas pa­žįs­ta­mas Al­gi­man­tas pa­klau­sė:

– Ko­dėl vie­nas? Ko­dėl neat­si­ve­dei Sta­sio?

Paaiš­ki­nau, kad ma­no bi­čiu­lis ne­mėgs­ta ma­si­nių ren­gi­nių. Ir pa­ts sau pa­ste­bė­jau, kad Sta­sys, su ku­riuo pa­si­kal­ba­me įvai­rio­mis te­mo­mis, da­ro­si po­pu­lia­res­nis už ma­ne. Nors aš, o ne jis pa­ts, jo pa­ste­bė­ji­mus už­ra­šau ir pa­skel­biu. Pa­žįs­ta­ma Dan­guo­lė aną­kart ma­ne su­si­stab­dė mies­te ir klau­sė:

– Gal ga­lė­tum su Sta­siu su­pa­žin­din­ti?

At­sa­kiau, kad su bi­čiu­liu pa­si­tar­siu. Jei­gu po­nia su­ruoš va­ka­rie­nę prie žva­kių, gal su­si­gun­dy­si­me atei­ti. Taip ir pa­ki­bo ore va­ka­rie­nės klau­si­mas. Gal jau du mė­ne­siu ka­bo.

Net žmo­na per­skai­čiu­si „Bir­žie­ty­je“ įžval­gas ne kar­tą yra pa­sa­kiu­si, kad jai la­biau pa­ti­ku­sios Sta­sio, o ne ma­no min­tys.

Nuos­kau­da, kad jis ma­no dė­ka su­lau­kia vis dau­giau šlo­vės vi­suo­me­nė­je, pa­si­guo­džiau bi­čiu­liui Sta­siui. Ne­no­rė­jau to nuo bi­čiu­lio slėp­ti.

– Kiek­vie­nas ren­ka­si sau drau­gus pa­gal sa­vo su­ge­di­mo laips­nį, – nu­si­juo­kė bi­čiu­lis. Ir nie­ko dau­giau neaiš­ki­no.

No­rė­jau tą jo mįs­lin­gą pa­sa­ky­mą iš šio ra­ši­nio iš­brauk­ti. Bet pa­li­kau. Gal žmo­nai pa­tiks.