Juk nei iš šio, nei iš to prisimeni sakinius iš kažkada skaitytos knygos. Išgirsti mamos ar tėčio vaikystėje sakytus žodžius. Kompiuteris ima ir neprašytas vėl parodo prieš kelerius metus į feisbuką įkeltas nuotraukas. Ir jam, kaip žmogui, iš atminties išplaukia jau rodyti vaizdai? Tačiau būna, kad kompiuteris prašo išvalyti atmintį. Mat informacija jau netelpa į kietąjį diską. Ir mums vis dažniau užeina noras išjungti radiją, televizorių, kompiuterį. Ir pasiklausyti tylos. Nors pastebėta, kad visiškoje tyloje pradedame girdėti širdies plakimą, kraujo tekėjimą gyslomis. Taip gyvename. Minčių, vaizdų, jausmų sumaištyje.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
APIE POPIERIŲ IR ĮRAŠUS
Aiškinama, kad gyvename pasaulyje, užtvindytą ir nuolat tvindomą informacijos. Per visus kraštus ir galus. Pastebimai menksta knygų skaitytojų gretos. Gal todėl, kad nebėra knygų bado? Sovietiniais laikais geresnių knygų tekdavo ieškoti knygynuose pro prekystaliais.
– Dabar net mokiniai išsisuka nuo privalomos literatūros skaitymo. Paprašo dirbtinio intelekto, kad perpasakotų vienos ar kitos knygos turinį. Ir to užtenka akiračiui praplėsti bei normalų pažymį gauti, – apie knygų skaitymą nuomonę pasakė bičiulis Stasys.
Pastebėta, kad kai kas neperskaito ilgesnių įrašų internete. Tačiau puola aptarinėti, perskaitę vos du ar tris pirmus sakinius. Tai matome iš paskelbtų atsiliepimų. Pasireikšti viešai nori, o iki galo perskaityti įrašą tingi.
– Tačiau politikai visada perskaito internete ar laikraščiuose tai, kas apie juos parašyta, – pastebėjo Stasys. Ir tęsė: – Vienas laikraštis užsitraukė pažįstamo valdininko rūstybę. Neva tame laikraštyje prieš kelerius metus iš jo buvo pasityčiota. Todėl dabar į šuns dienas tą laikraštį deda. Atrodytų – išsilavinęs žmogus, bet nesupranta, jog ne popierius kaltas, kad ant jo kažkas kažką parašė.
Visokių žmonių yra, visokių reikia. Yra kerštingų. Būna ir pakantesnių. Sugebančių asmeniškumus dėl kritikos užgniaužti. Yra ir gyvenančių padoriai, kurie piktesnių žodžių iš aplinkinių neišgirsta. Kiekvienam – savas gyvenimo kelias.
APIE DARBO VIETAS IR DARBUS
Visi ką nors dirbame. Net ir taip vadinami bedarbiai kažką veikia. Būna, kad žmogus, pradėjęs dirbti vienoje darbovietėje iš jos išlydimas į pensiją. Būna, jog žmogus darbo vietas keičia kaip kojines.
Pasakojama, kad japonai net ir po darbo gyvena darbo reikalais. Dažnai vakarieniauja su kolegomis. Ir prie bendro stalo aptaria darbo reikalus. Japonai išsiugdę atsakomybę už savo darbo vietos sėkmę. Jie savo ir kolegų darbais net iš kartu nebedirbdami didžiuojasi.
– Pas mus kitoks požiūris. Būna, jog žmogus, dėl kokių nors priežasčių išeina dirbti kitur ir tuoj puola į miltus malti buvusį darbdavį, – pasakė Stasys: – Ir tai ypač ryškiai matome tarp politikų. Jeigu išrenka ne jį, stengiasi išrinktąjį pažeminti, o save išaukštinti. Štai Trampas, kaip papūga, vis kartoja, jeigu anoje kadencijoje prezidentu būtų išrinktas jis, o ne Baidenas, tai karas Ukrainoje nebūtų prasidėjęs. Tik nepasako, kaip būtų Putiną sustabdęs. Nereikia tokių dalykų ieškoti už Atlanto. Mūsų padangėje – tas pats. Pliekiami valdžioje esantys už būtas ir nebūtas nuodėmes. Tiesa maišoma su melu. Taip sumenkinamas pasitikėjimas vietos valdžia, Seimu… Net valstybe! Nereikia be atodairos valdžios girti, bet ir kritikai reikia turėti saiką.
Taip įdomiai užsivedė bičiulis apie politiką kalbėti, kad nedrįsau jo nutraukti. Toks jau tas mano bičiulis. Geriau neduok jam valgyti, tik leisk pasireikšti. Nors ne visada jis toks. Būna sako: tik nepradėkim politikuoti! Nesiruošiu aš Stasio charakterio pakeisti. Juk yra šventa tiesa: norint ką nors pakeisti, reikia pasikeisti pačiam.
APIE SAVE IR BIČIULĮ
Per praėjusias Jonines Astrave senas pažįstamas Algimantas paklausė:
– Kodėl vienas? Kodėl neatsivedei Stasio?
Paaiškinau, kad mano bičiulis nemėgsta masinių renginių. Ir pats sau pastebėjau, kad Stasys, su kuriuo pasikalbame įvairiomis temomis, darosi populiaresnis už mane. Nors aš, o ne jis pats, jo pastebėjimus užrašau ir paskelbiu. Pažįstama Danguolė anąkart mane susistabdė mieste ir klausė:
– Gal galėtum su Stasiu supažindinti?
Atsakiau, kad su bičiuliu pasitarsiu. Jeigu ponia suruoš vakarienę prie žvakių, gal susigundysime ateiti. Taip ir pakibo ore vakarienės klausimas. Gal jau du mėnesiu kabo.
Net žmona perskaičiusi „Biržietyje“ įžvalgas ne kartą yra pasakiusi, kad jai labiau patikusios Stasio, o ne mano mintys.
Nuoskauda, kad jis mano dėka sulaukia vis daugiau šlovės visuomenėje, pasiguodžiau bičiuliui Stasiui. Nenorėjau to nuo bičiulio slėpti.
– Kiekvienas renkasi sau draugus pagal savo sugedimo laipsnį, – nusijuokė bičiulis. Ir nieko daugiau neaiškino.
Norėjau tą jo mįslingą pasakymą iš šio rašinio išbraukti. Bet palikau. Gal žmonai patiks.