Birželio mėnesį dalinamės Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos moksleivių Danielės Vilimaitės, Neli Masilionytės, Kotrynos Lašinytės ir Amelijos Kriugiškytės kūryba. Jaunąsias kūrėjas pastebėjo mokytojos Danguolė Žąsinaitė, Lina Plėtienė, Ramutė Matusevičiūtė ir Rasa Lazauskienė.
Savo kūryboje autorės drąsiai kalba apie jausmus, santykius su artimaisiais ir vidinius išgyvenimus. Kai kurie tekstai gimė iš asmeninių istorijų, patirčių, kiti – įkvėpti muzikos, knygų ar vakaro tylos.
O kas įkvepia tave?
Juozo Miltinio gimnazija
Danielė Vilimaitė, III gimn. kl.
Rašau, nes tai geriau nei bet kokia terapija ar konsultacija pas psichoterapeutą. Išlieti savo jausmus ant lapo – kaip priklausomybė. Tai mane veda į priekį su dideliais norais ateityje. Kiekviena tema paliečia mano praeitį ir dabartį ar kitų žmonių kasdienybę. Mano tikslas – ne tik išlieti jausmus, bet ir įkvėpti kitus, leisti jiems susimąstyti ir galbūt keisti savo mąstymą ar veiksmus. Žinau, kad vieną dieną didžiuosiuosi savimi ir džiaugsiuosi savo išleista (ne viena) knyga. Kiekvienas žmogaus žodis, komentaras ar tiesiog perskaityta eilutė tame chaose mane stumia į priekį.
ŽVAIGŽDĖ
Niekada nebandžiau tavęs vadinti „tu“, nes man atrodė, kad tai pernelyg nemandagu.
Nuo pat pirmo mūsų susitikusio žvilgsnio.
Nors jaučiuosi labai artima ir sava, visada žinau, kad net ir metais vyresnis už mane žmogus nusipelnė pagarbos.
Už tai, kad išgyveno metais daugiau nei aš?
Gal tai kvaili nakties apmąstymai, o gal tik noras atskleisti savo paslėptus žiedus.
Vienas vardas ir širdžiai mielas balsas, kuris manęs niekada nepaliks.
Su tavim man ramu taip, kaip vasarą prie jūros, kai bangos bei puikus saulėlydis tau leidžia gulėti ir nieko neveikti.
Tuo metu nejaučiu jokio nerimo.
Ir tai atrodo taip netikra, nes neatpažįstu savęs.
Matau tik gerąsias savybes.
Gal dėl to, nes aplinka nėra tokia toksiška kaip ta, kurioje daužau galvą atsidūrusi chaose ir muistaus pataluose, kol pagaliau nudžiūsta paskutinė sūri ašara.
Tik tu tas ašaras mokėjai sustabdyti.
Nors ir nedažnai jas matydavai.
Tik tu man sakei, kad viskas bus gerai.
Nesvarbu, kokia bebūdavo situacija.
Niekada nesistengiau ieškoti ryškiausios žvaigždės tarp tos begalybės žvaigždynų. Tai būtų per daug beprąsmiška.
Bet ta ryškiausia žvaigždė – tu – nukrito man į šaltą ir tamsų delną.
Nuo tada pradėjau tikėti stebuklais.
Visada ją nešiosiuos su savimi, visada priminsiu tau ir man, kad mes kaip aušra po ilgo, purvino lietaus.
Gėlelės bus kaip tavo sielos priminimas.
Nes tu kaip gėlė, kuri ką tik gražiai pražydėjo ankstų pavasario rytą.
Dievinu tave taip, kaip ir gardų močiutės obuolių pyragą.
Tavo rankos paverčia mano sielą saldžia kaip medus, o šypsena ir glėbys sušildo mano sutrupėjusią širdį.
INSTINKTAI
Manau, po truputį kraustausi iš proto.
Išeinu iš sielos nieko nesitikėdama ir nejausdama. Nebenoriu krist į tas duobes, kurias visą gyvenimą pražiopsau, nes vėliau, kai bandau išlipti, įkrentu dar giliau.
Smurtas, kuris priverčia mano kūną virpėti. Dūžtantys garsai, kurie sustabdo mano kraujotaką ir visą kvėpavimą.
Pastovus rėkimas, kuris sutrikdo mano mąstymą ir pozityvų galvojimą apie save.
Visa tai apsako mano gyvenimą.
Nesakau, yra ir gerų tų peripetijų, tačiau viskas galų gale lieka taip pat.
Manęs niekas nemokė, kaip reikės išgyvent tam tikroj situacijoj.
Pati turėjau naudot savo prakeiktus išgyvenimo instinktus, kurie taip pat sutrikę kaip ir aš.
Gal dėl to dažniau ir esu labiau pikta nei liūdna.
Noras kažką pribaigti ar tiesiog nugesinti. Man tai nesava, tarsi naujas svetimkūnis.
Baugu, bet ir giliai suprantama?
Kad ir kiek mokyčiau kitus ar jiems padėčiau, visada turiu visa tai išmokti pirma. Pirmiausia padėti sau pačiai.
Kad skaudės visą laiką – žinau. Bet kas kiek laiko bus tarpas, kai neskaudės – neaišku.
Visada smagiau būti tame tarpe. Bet ar kitiems smagiau, nemanau.
Visada atsiprašysiu to, ką įskaudinau, nors nemyliu savęs.
Visada atsiprašysiu to, dėl kurio dabar bėgu nuo kančios.
Visada atsiprašysiu už tai, kad nepadėjau sau anksčiau.
RŪKAS?
Kai širdy slogi tyla, galva kupina rūko.
Jis spengia many per visas kūno dalis ir nesistengia manęs palikt.
Kad ir kaip bandyčiau visa tai išplėšti iš savęs ir ištransliuoti kitam, mane demonas plėšo, tardo ir žviegia, kad užsičiaupčiau ir su tuo pati kovočiau.
Man sunku, nes negaliu niekaip to paaiškinti man brangiam ir svarbiam žmogui, kai jis nešiojasi per daug minčių galvoje, įsivaizduodamas, kad aš pikta.
Aš niekada nebuvau pikta, nebent dėl praeities traumų ir sugniuždytos vaikystės.
Aš tik liūdna, nusivylusi ir labai supykusi ant savęs. Dėl savo smegenų ir kvailų emocijų, kurios niekaip nevaldomos, net jei duotum joms raminamųjų.
Tad tiesiog tyliu, bandau savęs nedraskyti, nors ir labai stipriai gelia širdyje, ir net jei pabandysiu prasižioti ir ištarti keletą minčių, mane užgoš vidiniai tamsos demonai ir tuomet viskas trumpam sustos.
Jausmas bus tarsi atsidūrus komoje.
Pasaulis nėra toks švarus, niekada nebuvo ir nebus. Čia tiesiog mes, kurie įsivaizduoja spalvotus langus.
Eidami tolyn pamatome, jog tie langai pilkėja, tamsėja, tonai niūriai keičiasi ir tuo pat metu keičiamės mes. Ne visada kaip mes trokštame ir norime. Bet jei dirbsime su savo smegenų pilkosiomis ląstelėmis, sugebėsime net juodžiausiame lange išvysti mažą mažą, kiek šviesėlesnį, raštą.
Atsiprašau visų, kuriems sunku pastebėti tą mano gyvenimo chaosą, kuris kliaujasi emocijų paletėmis, patirčių kupinu lagaminu, sunkių žaizdų randais, gyvenimo skausmais bei džiaugsmais ar kalneliais, kurie turi dvi pagrindines kryptis – depresiją ir pakylėtą emocinį nesusivokimą.
Tarsi euforija, bet kiek stipriau.
Neli Masilionytė, II gimn. kl.
Šią novelę sukūriau remdamasi savo pačios išgyvenimais. Dėkoju likimui, kad mano istorija pasisuko kitaip nei novelės herojės – turiu nuostabų tėtį, nors ir ne biologinį. Man svarbu, kad skaitytojai suprastų, jog vaikai taip pat turi jausmus ir išgyvena dėl santykių su tėvais.
NOVELĖ „SUGRĮŽIMO KVAPAS“
Miesto šurmulys atslūgo. Saulė slėpėsi už raudonų plytų namų. Viktorija stovėjo balkone, žvelgdama į pilką gatvę. Šiandien ji turėjo apsispręsti – ilgiau laukti nebegalėjo. Prieš dvi dienas ji gavo laišką. Paprastas, ranka rašytas tekstas priminė praeitį, kurią ji stengėsi užmiršti.
„Atleisk, jei gali. Ateik į stotį. Poryt. 18:00. – Tėtis.“
Laiško žodžiai gręžėsi į jos mintis lyg raktas, ieškantis spynos. Jis paliko ją, dešimtmetę mergaitę. Tą dieną motina, apsikabinusi Viktoriją, tik šnabždėjo:
– Viskas bus gerai, mes išgyvensim, mažyle.
Jis stabtelėjo tarpduryje, laikydamas lagaminą, bet net neatsigręžė.
Ilgus metus ji gyveno vien klausimais: „Kodėl? Kodėl reikėjo išeiti? Kodėl neužteko jųdviejų su mama?“
Viktorijos širdyje siautė audra: kažkas stabdė, tačiau ir viliojo. Įkyri mintis „Bet juk tai mano tėtis!“ nedavė ramybės. Prieš akis, pamiršus nuoskaudas, išniro vaizdai, kai tėtis ją rytais pažadindavo, pakeldavo ant rankų ir meiliai ištardavo: „Myliu tave nuo Žemės iki Mėnulio ir atgal. Tavęs niekada nepaliksiu“.
– O gal jis sugrįš ir būsime visi kartu?.. Viskas. Einu, – sau po nosimi murmėjo Viktorija.
Mergaitė apsivilko paltą. Galvoje buvo pilna daugybė įvairiausių minčių, neatsakytų klausimų. Stotyje šurmuliavo daug žmonių: skubančių, ieškančių, laukiančių apkabinimų. Ji nekantraudama stovėjo prie bėgių, stoties laikrodis rodė 17:59. Per likusią vieną minutę nuslūgo visos nuoskaudos ir pro akis prabėgo tie laimingi dešimt metų iki to laiko, kai jis išėjo: apsikabinimai, rytinis „Labas rytas, mano princese!“, blynai su braškių uogiene, plaukų šukavimas (tėtis niekados nemokėjo šukuoti plaukų ir juos visada pešdavo), šiluma ir tas aitrus vyriškų kvepalų kvapas, kuriuos tėčiui kasmet per Kalėdas dovanodavo mama. Taip, tas kvapas… Sakydavau, kad tekėsiu tik už tokio princo, kuris kvepės tokiais kvepalais kaip tėtis. Kvapas… „Kvapas?“ – mintyse savęs paklausė Viktorija. „Iš kur tą kvapą aš pažįstu? Tai jis… Jis atėjo. Pagaliau. Bet ką man dabar daryti? Apkabinti? Pasakyti, kad pasiilgau? Klausti? O gal tylėti? Gal nepažinsiu jau?..“
Viktorija lyg būtų grįžusi į vaikystę nieko nebegalvodama staiga pasisuko į pažįstamo kvapo pusę ir puolė apsikabinti. Nežiūrėdama, kad neparodytų paraudusių, ašarų pritvinkusių savo akių. „Juk tai tėtis!“
– Oi… Laba diena. Atsiprašau, bet aš jūsų nepažįstu.
Vyras, pilku paltu ir kvepiantis tėčio kvepalais, nuskubėjo traukinio link ir įlipo. Bjauriai dulkė lietus.
Kotryna Lašinytė, I gimn. kl.
Mane kurti įkvepia muzika ir knygos. Kurti pradėjau neseniai, čia mano pirmieji bandymai. Vakaras yra tas laikas, kai kyla geriausios mintys.
Įsileidusi šviesą į erdvę
Išvysiu kaimyną, kurio rankos pianino klavišuose verkia.
O tu retkarčiais ateisi,
Rankos nespaudęs užuolaidas užtrauksi ir skubom išeisi.
Kitą dieną pabudęs tu pavirsi į dulkes,
Sukrisi man į plaukus, į plaučius ir uždusinsi.
Tie mūsų praeities sapnai, pritvinkę pykčio,
Neleidžia išgirst pro sienas natų ir juoko – nieko.
SROVĖ
Saulės spinduliai ant pievos ištiesti
Apšvies tą pačią srovę, per kurią kelis metus brendi.
Apšvies ir sunkią naštą ant tavo pečių,
Kurią visados per srovę brisdamas tempi.
Bandysi savo vardą išraižyt ant senų akmenų,
Bet jie susimaišys, jų neatskirsi nuo kitų.
Geriau išraižyti danguje pabandyk,
Bent jau pakėlęs galvą galėsi savo vardą įskaityt.
Ir praeitį pamiršęs prisiminti nebandyk.
Amelija Kriugiškytė, II gimn. kl.
Kūryba man yra būdas augti, keistis, atrasti naujas prasmes. Ji leidžia pažvelgti giliau, suprasti daugiau ir kartais net atrasti tai, ko nežinojai, kad savyje turi. Rašydama galiu išsakyti tai, ko galbūt nedrįsčiau pasakyti garsiai. Kartais tik parašiusi suvokiu, ką iš tiesų jaučiu. Net ir sunkiausios akimirkos gali tapti įkvėpimu, o žodžiai – būdu jas įprasminti. Todėl kūryba man yra daugiau nei tik eilėraščiai – tai dalis manęs, mano minčių ir mano pasaulio.
KROKSAS KROKSUI PASAKYS…
Kroksas kroksui pasakys,
kol ant grindų numigti dar spėsiu.
Tarp sapnų, kažkur toli,
aš laiminga valgau blynus –
be jų nerimsta pilvas.
Aš į sraigę panaši,
bet už ją spartesnės mano kojos.
Kai tie kroksai nuneš mane
į žalią rojų,
ir vabalai ant kojų karstysis,
ten, kažkur toli,
aš su skrybėle stovėsiu
ir nelaiminga į tave žiūrėsiu.
Norėsiu blynų ir kiaušinių,
norėsiu ant televizoriaus prigulti
ir garsiausiai juoktis.
O kroksai, man kasas supynę,
nuneš kažkur,
kur šypsena – platybė.
PATYLĖK
1
Kam saulei spinduliai?
Kam dangui aukštis?
Kam veidrodžiui atspindys, o tau atvaizdas?
Man – atspindžiai,
Tau – kiauri jausmai.
Kiauri jausmai gimdo vienatvę –
be pabaigos,
be širdies,
be draugų.
Vienatvę su ašaromis,
skausmu
ir bemiegėmis naktimis.
O galvoje vis sukasi,
sukasi gilios mintys
su kiaurais jausmais.
O man tik atspindžiai –
be gylio,
be minčių,
be jausmų.
2
Sidabrinė laikrodžio rodyklė,
apsigyvenusi kambaryje jau gana ilgai,
niekur nebeskuba –
nei sūpynėse pasisupti,
nei į smėlio dėžę pažaisti,
tik sukasi, tik sukasi,
nors niekur nebeskuba –
vis tiek nesustoja.
Po vasaros,
per rudenio balą,
po truputį… po truputį…
mažais žingsneliais.
Tyloje tiksi… tiksi…
įkyriai –
ir neleidžia užmigti
nei mintims,
nei pasauliui…
nei mintims,
nei pasauliui,
kuris irgi tik sukasi,
tik sukasi,
tik sukasi –
lyg bėgtų ratu.
3
Kartais atrodo –
ir man, ir tau atrodo –
lyg nugriūsiu.
Ar sudušiu.
Pabirs tūkstantis
ir dar viena šukė.
Nors ir sudužčiau –
be jokių pastangų,
liktų nejauki tyla,
nors iš tiesų
ji būtų labai, labai garsi.
Jaučiu – matau –
viduje jau ilgą laiką
kažkas gyvena.
Velnias ar angelas?
Dievas ar mirusi siela?
Kažkas, kas neduoda
nė trupučio ramybės.
Kažkas –
lyg tūkstantis ir dar viena šukė,
braižanti vidų:
organus, kaulus, mintis.
Nors ir sudužau –
be jokių pastangų,
liko garsi tyla…
garsi…
tyla…
garsi tyla.
AŠAROS
Ašaros viena po kitos rieda
mano rausvais, degančiais skruostais.
Ašaros rieda, nes skauda
ir šįkart iš tikro skauda.
Mano širdis milijoną kartų sunkesnė,
nei buvo kadaise.
Tu sakei man, kad mylėsi amžinai,
bet pasakyk, kodėl dabar ašaros
rieda degančiais skruostais?
Dešimt dienų, dešimt vakarų,
o ašarų nuriedėjo kur kas daugiau.
Ir širdis tikrai tapo dešimt kartų sunkesnė,
nei tada, kai dar neskaudėjo.
Ir vis dėl tos prakeiktos meilės
ašaros vis dar rieda
rausvais, degančiais skruostais.
IŠORĖ
Išorė – lengvai prisisiurbusi
gyvybės, laimės ir šypsenos.
Siela – nemaloniai subjurusi,
su nepakeliamu svoriu.
Prisilietęs nepajusi
net širdies šešėlio –
ji be jokių gyvybės ženklų.
Bando užkopti
į laimės kalną.
Visą likusią energiją išnaudojo,
kad išorė atrodytų
lyg saulės spinduliai –
švelni, šilta,
su širdies šešėliu.
VISA TAI
Seksas – tai ne poilsis.
Pasaka – tai ne narkotikai.
Dūmai – tai ne rūkas.
Temperatūra – tai ne laipsniai.
Visa tai – tik sušikta priklausomybė.
Akyse spalvų nebematyti.
Smegenų plyšimas,
patrankos sprogimas,
kepenų puvimas –
lyg sūris ant palangės.
Plaučiuose – degimas,
avarinis įjungimas.
Tai ne malonumas –
tai tik sušikta priklausomybė.
NARKOTIKAS
Vakarais ji užmiega labai vėlai,
baisaus nerimo kupina,
ties nervų krizės riba.
Taip – kiekvieną vakarą.
Pilna galva minčių
neleidžia jai užmigti.
Keistų problemų apsupta,
jos širdis – meilės kupina,
bet visą ją ji atiduoda
tam keistam narkotikui.
Todėl vakarais ji užmiega
baisaus nerimo kupina,
ties nervų krizės riba.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
