KAIP MOKAME, TAIP BENDRAUJAME IR ELGIAMĖS, NORS NE VISADA GERAI IŠEINA

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Sa­ko­ma, kad vie­nas lau­ke – ne ka­rys. Bend­rys­tė – pri­gim­ti­nė žmo­nių sa­vy­bė. Tad ban­dy­mai pa­bėg­ti nuo žmo­nių, už­si­da­ry­ti sa­vy­je ga­li su­kel­ti svei­ka­tos bė­dų. Ir pa­na­šu, jog kaž­kas de­da­si. Kal­ba­ma, kad di­dė­ja so­cia­li­nis ne­ri­mas. Vis dau­giau žmo­nių jau­...

Sa­ko­ma, kad vie­nas lau­ke – ne ka­rys. Bend­rys­tė – pri­gim­ti­nė žmo­nių sa­vy­bė. Tad ban­dy­mai pa­bėg­ti nuo žmo­nių, už­si­da­ry­ti sa­vy­je ga­li su­kel­ti svei­ka­tos bė­dų. Ir pa­na­šu, jog kaž­kas de­da­si. Kal­ba­ma, kad di­dė­ja so­cia­li­nis ne­ri­mas. Vis dau­giau žmo­nių jau­čia­si šia­me pa­sau­ly­je vie­ni­ši. Ap­nik­ti ne­ri­mo ir bai­mių. Ne dėl ka­rų ar eko­no­mi­nių kri­zių. Vi­si ka­rai ka­da nors bai­gia­si. Vi­sas kri­zes už­gy­do lai­kas. Kas at­si­ti­ko? Kas su­ke­lia tuos ne­ri­mus? Juk šių die­nų pa­sau­lis toks ne­di­de­lis. Tik bend­rauk! Glaus­kis! Ap­si­ka­bink!

KALTAS INTERNETAS?

Vis gar­siau kal­ba­ma, kad in­ter­ne­tas su­ke­lia at­skir­tį tarp žmo­nių. Sta­to sie­nas, ku­rias vis sun­kiau per­lip­ti. To­dėl ir su­sve­ti­mė­ja­me.

– Mes, taip va­di­na­mi sen­jo­rai, ka­žin ar la­bai įsi­pai­nio­si­me į feis­bu­kų ar tik­to­kų tink­lus. Ta­čiau jau­ni­mė­lis te­le­fo­nų jau iš ran­kų ne­pa­lei­džia, – at­si­lie­pė Sta­sys. – In­ter­ne­tas da­ro­si pa­vo­jin­gas. Juk jau­niems žmo­nėms jau pra­de­da draus­ti nau­do­tis so­cia­li­niais tink­lais.

Įdo­mu, kad so­cia­liems žmo­nėms už­drau­džia­mi so­cia­li­niai tink­lai. No­rin­tiems bend­rau­ti ne­lei­džia­ma bend­rau­ti? Juk so­cia­li­nis in­ter­ne­to tink­las su­vie­ni­ja bend­rų rei­ka­lų tu­rin­čius žmo­nes į gru­pes. Tar­si nie­ko blo­go tas in­ter­ne­tas ne­da­ro?

– O kaip at­ro­do, kai du bend­rak­la­siai sė­di mo­kyk­los kie­me ant suo­liu­ko ir vie­nas ki­tam ži­nu­tes ra­ši­nė­ja. Bend­rau­ja, lyg bū­tų ne­te­kę kal­bos do­va­nos, – pa­si­šai­pė bi­čiu­lis.

Na, toks ži­nu­čių ra­ši­nė­ji­mas juk ne­ga­li bū­ti di­de­lis blo­gis. Žmo­nės neuž­mirš­ta raš­to, ku­ris yra ne ma­žiau svar­bus už gy­vą kal­bą. Pa­si­ro­do blo­gy­bės sly­pi gi­liau. Nar­šy­da­mi in­ter­ne­te ma­to­me gra­žių nuo­trau­kų. Skai­to­me sėk­mės is­to­ri­jas. Taip ne­ju­čia pra­de­da­me sa­ve ly­gin­ti su ki­tais. Ir pa­ma­to­me, kad yra vi­sa gal­va pra­na­šes­nių už mus. Ki­tų gy­ve­ni­mai spin­din­tys. Ke­lio­nė­mis. Vai­šė­mis res­to­ra­nuo­se. Sti­lin­ga ap­ran­ga. Nep­rie­kaiš­tin­gais kū­nais… Ir pra­de­da pa­vy­das uo­de­gą grauž­ti! Pa­si­jun­ta­me men­ki. Nie­ko gy­ve­ni­me taip ir ne­pa­sie­kę. Ir ne­daug trūks­ta, kad už­pul­tų dep­re­si­ja ar įsi­tai­sy­tu­me skran­džio opą.

To­dėl žmo­nių el­ge­sio ži­no­vai pa­ta­ria ma­žiau lai­ko skir­ti ek­ra­nams. Pa­vo­jaus var­pai tu­rė­tų su­skam­bė­ti, kai in­ter­ne­tas suė­da daug lai­ko. Kai po nar­šy­mo at­si­ran­da nerimas… Pa­ta­ri­mai lie­ka pa­ta­ri­mais. Ta­čiau juk dar ne­mi­rė ir gy­vas bend­ra­vi­mas.

BURIASI Į RATELIUS IR PARTIJAS

Pa­sau­ly­je tik­rai dar neiš­ny­ko pa­pro­tys, kai į gru­pes, ra­te­lius suei­na pa­na­šių po­lin­kių tu­rin­tys žmo­nės. Bu­ria­si ko­lek­ci­nin­kai. Kū­ry­ba da­li­na­si poe­tai. Ke­liau­to­jai vie­ni­ja­si bas­tū­nų klu­buo­se… Ir taip to­liau, ir pa­na­šiai. Su­si­bu­ria lai­min­gi su lai­min­gais. Ne­lai­mė­mis da­li­na­si ne­lai­min­gi. Pro­tin­gi ieš­ko pro­tin­gų. Kvai­li ir­gi no­ri bend­rau­ti su pa­na­šiais į sa­ve…

– O ko­dėl žmo­nės bu­ria­si į par­ti­jas? – klau­sė Sta­sys. Ir pat ban­dė at­sa­ky­ti: – Man at­ro­do, jog į par­ti­jas ei­na tie, ku­riems jo­kia val­džia ne­pa­tin­ka. Ir da­ly­vau­da­mi par­ti­nė­je veik­lo­je tai­ko­si pa­tys at­si­dur­ti val­džio­je. Lai­mė­jus rin­ki­mus ban­do val­dy­ti ge­riau už pirm­ta­kus.

Ta­čiau pri­klau­sy­mas ko­kiai nors par­ti­jai už­de­da lais­vei apy­nas­rį. Juk įpras­ta sa­vos par­ti­jos na­rių poel­gius be ato­dai­ros gir­ti, o ki­tos par­ti­jos veiks­mus – peik­ti. Nes­var­bu, jog ma­tai, kad ta­viš­kiai gry­bą pjau­na, o opo­zi­cio­nie­riai dau­giau tie­sos pa­sa­ko. Kaip to­kiu at­ve­ju rei­ka­lai su fi­zi­ne ir psi­chi­ne svei­ka­ta? Ar ga­li ra­miai mie­go­ti, kai ta­vo par­ti­nu­kai sa­vą su­kčių nuo baus­mės iš­su­ko?

To­kios to­ke­lės. Toks tas mū­sų gy­ve­ni­mas.

GYVENIMAS – PASLAPTINGAS

Pas­vars­tė­me. Ir ne ka­žin ką pe­šė­me. Daž­nai mū­sų pa­čių poel­giai mums pa­tiems bū­na ne­ti­kė­ti. At­sa­ky­mai, ko­dėl pa­siel­gė­me ar pa­sa­kė­me taip, o ne ki­taip, bū­na už­ra­kin­ti slap­ta spy­na sme­ge­ny­se. Tie­siog: at­si­ti­ko taip, o ne ki­taip. Ma­tyt, to­dėl, kad nie­ko do­ro mes apie sa­ve ne­ži­no­me. Juk mū­sų gi­mi­mas – pa­slap­tis. Mir­tis – ir­gi pa­slap­tis. Tuo­met ir vi­sas gy­ve­ni­mas – di­de­lė pa­slap­tis. Ne­ži­no­me nei apie sa­ve, nei apie ki­tus. To­dėl ir neaiš­ku, ko­dėl Vy­tu­kas – ar­šus kon­ser­va­to­rius, o Lai­mu­tė – šau­ni poe­tė?