Drąsūs gi tie žmonės – vieną dieną mušasi į krūtinę, kalbėdami apie sąžinę. Kitą dieną jie skalpuojami už įtarimus korupcija, kyšininkavimu… Vieni jau sėdi, kiti ruošiasi. Tuo metu likusieji pjaunasi tarpusavyje, netgi Kasčiūnas su Maldeikiu, nors priklauso tai pačiai partijai, negali išsiaiškinti, kuris svarbesnis lyderis. Belieka palaukti, kol ir kitose partijose pajudės lyderystės sindromas – nereikės ieškoti užslėptų užmačių, patys išsiduos arba vieni kitus „priduos“.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Ar ne taip buvo su… na, beveik jau su visų partijų lyderiais arba atstovais. Ir kas dabar pasakys, kuris šventesnis, jeigu tiek daug kaltinamųjų arba nuteistųjų. Suprantama, visoms partijoms reikia pinigų, gal todėl postus gauna labiau to „nusipelnę“. Kai pradėjo teismų karuselė suktis nuo „MG Baltic“ korupcijos byloje nuteisto liberalo Eligijaus Masiulio, taip ir nesustoja. Demokratų lyderis Saulius Skvernelis krito veidu ir pats supranta – nebepakils, gal todėl braukė ašarą kalbėdamas apie tuos, kurie juo tikėjo… O taip gerai skambėjo „Vardan Lietuvos“… Negi tiesa, kad S. Skvernelis per savo buvusią patarėją Agnę Silickienę priėmė didelės sumos – 51 tūkst. eurų – kyšį? Tik tiek?
Monika Navickienė, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų veidas, irgi staiga spruko iš politikos – per daug skraidė, per daug jos vyras kažko ten iškasė… O kolega, taip pat krikščionis, Kazys Starkevičius – kas galėjo pagalvoti, kad žemės ūkio augalininkystės sritis tokia pelninga? Ar tik nebus įsipainiojęs šioje istorijoje moteriškas žavesys, sumaišęs visas kortas? Nes labai jau keistas derinys – K. Starkevičius, S. Skvernelis… Partijos skirtingos, bet interesai labai panašūs.
Beje, visiems jau gerai žinomas Šarūnas Stepukonis vėl suimtas. Kad tik neprikalbėtų jis ko nereikia. Mat viešai spaudoje ne kartą jo pavardė buvo linksniuojama su Austėjos Landsbergienės veikla. Netgi Seimo Antikorupcijos komisija svarstė, ar pradėti tyrimą dėl A. Landsbergienės privačios mokyklos statybų aplinkybių, mat į mokyklą ir darželį investavo „BaltCap“ fondas, kurio partneris Š. Stepukonis įtariamas pasisavinęs dešimtis milijonų eurų. Bet gal išsisuks, nes kas turi pinigų, tas turi daugiau laisvės.
Jeigu vienas transliuotojas nevaldytų 88 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų, tai kažin ar vyktų mitingai. Beje, atvirai skelbiama, kad negalima to transliuotojo atiduoti socdemams ir Nemuno aušros partijai. O tai likusiems galima? Gal ir norisi? Juk apie lojalius kuriamos laidos… Apie žmogų, kuris mūru stoja už tą transliuotoją, ir kiti jį gali vadinti tik ponu Vytautu, ne kitaip.
Kai visuomenininkas, buvęs S. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas, remdamasis šaltinių informacija, Edmundo Jakilaičio tinklalaidėje kalba apie „Vardan Lietuvos“ lyderio politinę ateitį – dar galima suprasti. Mažiau suprantama, kodėl pats E. Jakilaitis reikalauja premjerės pasiteisinti, kodėl pasitraukiantiems iš pensijų fondų nebuvo siūlyta savo pinigus investuoti į kažkokius fondus. Kai Inga Ruginienė atšovė, jog žmonės patys sprendžia, ką daryti su savo pinigais, žurnalistu, o gal taip pat visuomenininku save vadinantis E. Jakilaitis piktinasi, nors turėtų atsiriboti nuo tokių klausimų, nes pats vadovauja vienam iš fondų – tai gal buvo užuomina, kur gyventojai turėjo nukreipti savo lėšas?
Beje, praėjusi savaitė mirgėjo nuo skandalo, kai žurnalistė Eglė Samoškaitė turėjo teisintis dėl socdemų posėdyje palikto rašiklio su slaptu diktofonu. „Paspyrė po stalu“, – tikino liudininkas. Žurnalistė tikino to nedariusi. Ale, bet tačiau… Ji yra dirbusi pas socdemus komunikacijos srityje… Gal čia tokia nauja sritis – žurnalistai dirba žurnalistais, paskui padirba partijai, tada grįžta į žurnalistiką ir vėl pinasi keliai su partijomis…
Artėja nauji rinkimai – rinksime atstovus į savivaldybės tarybą, merą… Net neabejoju, kad bus naujų pažadų, naujų politinių judėjimų ir įdomių veidų, kurie dievagosis dirbsiantys žmogui. Bet… Dar neteko matyti ponų, kurie kažkam tarnautų… Privilegijuotųjų daug, noras patekti, jeigu ne į tarybą ar mero postą, tai gal į Seimą, didžiulis… O ten jau platūs dirvonai galimybėms. Tik liūdna, kad tarnystė paprastam žmogui, įprastam gyvenimui išnyksta it rūkas. Kaip rodo Seimo ir teisminė praktika, asmeninis interesas yra svarbiausias. Tuo metu paraštėse lieka provincijos gyvenimas.
Visuomenė pavargo nuo pažadų ir skandalų – jai reikia ne deklaracijų, o realių darbų. Klausimas paprastas: ar pagaliau atsiras tie, kurie ne tik nori valdžios, bet ir žino, ką su ja daryti žmonių labui?