Jūs ką tik atšventėte gražų 50 metų jubiliejų. Su kokiomis nuotaikomis ir viltimis sutikote šią dieną?
Prieš sutikdamas 50 metų jubiliejų, juokavau, kad jau įžengiu į senatvę. Žvelgiant jauno žmogaus akimis, taip ir yra, tačiau 80-mečiai teigia, kad senatvė dar toli ir kad jie dar jauni.
Ryškiausi prisiminimai iš tų 50 metų?
Gyvenime buvo ir šviesių, ir tamsesnių akimirkų. Tačiau niekada savyje nenešioju blogų prisiminimų. Jie tarsi išgaruoja. Gyvenu tik maloniais prisiminimais.
Džiugu, kad gyvenime teko sutikti daug gerų žmonių, kuriuos labai vertinu.
Labai mieli prisiminimai iš mokyklinių laikų bei studijų. Taip pat smagu prisiminti poezijos šventes, kuriose teko dalyvauti. Labai džiaugiuosi, kad visose darbovietėse buvo labai geri ir išmintingi vadovai. Esu labai laimingas, kad šalia dirbantys žmonės įvertina pastangas darbe.
Neseniai už aktyvią organizacinę veiklą bei nuoseklų Neįgaliųjų draugijos literatų klubo „Svajokliai“ narių telkimą Jūs gavote mero dovaną. Ar Jums svarbus toks įvertinimas?
Tikrai dirbu ne dėl padėkų, bet todėl, kad man patinka tas darbas, nes galiu būti naudingas. Labai smagu, kai žmonės tai pastebi ir įvertina. Tai skatina dar daugiau širdies atiduoti mėgiamam darbui. Kartais atrodo, jog galėčiau padaryti žymiai daugiau.
Jūs gimėte Pasvalyje. Kas Jus atvedė į Biržus?
Gimiau Pasvalio rajone, Dagilynėje, kur tuo metu mokytoja dirbo mano mama. Tačiau jau nuo trejų metų gyvenu Pagirių kaime, mamos tėviškėje, senelių Apolonijos ir Petro Ratkevičių sodyboje.
Kurį laiką gyvenau Biržų mieste, truputį – Pabiržėje. Kad ir kur begyvenčiau, visuomet gerai sutardavau su kaimynais. Tai mieliausi žmonės, esantys šalia.
Kaip atsimenate savo paauglystę, maišto – jei toks buvo – laikotarpį?
Mano paauglystė prabėgo gana ramiai, maištauti neteko, nes visą savo jaunatvišką energiją išliedavau darbui. Aštuntoje ir devintoje klasėse po pamokų jau turėjau legalų darbą. Dirbau Kirdonių devynmetėje mokykloje valytoju. Po pamokų kartu su seserimi Ingrida plaudavome klases, valgyklą, sporto salę. Pirmais metais dirbome vienu etatu, bet jau devintoje klasėje dirbome dviem etatais. Tai yra „skraidėme ant šluotų“ visoje mokykloje.
Jūs per gyvenimą koja kojon einate su poezija. Kaip poezija atėjo į Jūsų gyvenimą?
Poezija nelydėjo nuo pat vaikystės. Tačiau po sunkių išgyvenimų 1999 metais pradėjau rašyti eilėraščius. Tai buvo tarsi sielos šauksmas, kuomet negalėjau ir neturėjau kam išsipasakoti – savo mintis pradėjau užrašinėti. Eilės gimsta spontaniškai. Nereikia ilgai sėdėti ir galvoti. Tiesiog staiga gimsta mintys ir turi jas užrašyti. Jei staiga kilusių minčių neužrašau, jos ir išblėsta.
Kada gimė pirmieji Jūsų eilėraščiai? Ar atmenate jų temas, formas?
Kaip jau sakiau, rašau nuo 1999 metų. Pirmieji eilėraštukai buvo nesudėtingi bandymai rašyti. Vėliau teko dalyvauti Lietuvos neįgaliųjų draugijos organizuotuose literatų pleneruose Šventojoje. Ten artimiau susipažinau su šviesios atminties poete Alma Karosaite. Ją buvome pakvietę du kartus ir į Biržų rajono neįgaliųjų draugijos literatų klubą „Svajokliai“. Ji mums skaitė paskaitas, dalijosi savo patirtimi. Labai šilti prisiminimai liko. Dar patirties sėmėmės iš Irutės Varzienės, Vlados Balbierienės. Mokytoja Vlada Balbierienė mūsų literatų klubui yra tarsi lobis. Jos žinios labai naudingos tiek rašantiesiems, tiek „Svajoklių“ klubo nariams, tiek man pačiam asmeniškai.
Kokias emocijas Jums kelia pats rašymo procesas?
Rašymas man sukelia lengvumo pojūtį. Pirmosios eilutės gimsta galvoje, o po to pradedu užrašyti mintis. Kaip yra pasakęs vienas poetas, pirmosios dvi eilutės ateina iš Dievo, o po to jau mūsų pačių kūryba.
Tikrai labai dažnai rimuoti pradedu dar sapne. Tada greitai keliuosi ir užrašau mintis. Kai rašau savo eilėraštukus, visada užrašau datą, laiką ir vietą, kada sukurta. Pasirodo, daugiausia eilėraščių yra gimę mažame Pagirių kaimelyje ir dažniausiai naktimis.
2020 metais išleidote pirmąją savo poezijos knygą „Išgirsk gyvenimą“. Kada išvysime antrąją?
Planavau išsileisti knygutę savo jubiliejui. Bet darbų daugybė, tad planus teko truputį atidėti. Manau, kad kol man dar tik 50 metų, tai ir antra knygutė kažkada pasirodys.
Kas Jums yra poezija?
Poezija – tai sielos kalba. Tiesiog išsakau mintis, kurios tuo metu kirba galvoje. Niekada nerašau laisvalaikio praleidimui.
Vieną kartą mėginau parašyti eilėraštį tiesiog be jokio įkvėpimo. Bet, deja, nieko nesigavo. Sėdėjau su tušinuku rankoje prie balto popieriaus lapo ir žiūrėjau į vieną užrašytą žodį. Dabar net nebemėginu taip daryti.
Iš ko semiatės temų savo kūrybai?
Užrašau tas mintis, kurios man ateina į galvą. Vieną kartą sakau – parašysiu humoristinį eilėraštį. Parašiau eilėraštuką „Kaliausė“. Tikrai nieko mintyse neturėjau, tiesiog norėjau linksmo eilėraštuko. Po to daugiau nei penkios merginos jį pritaikė sau. Nors nė vienos tikrai mintyse neturėjau. Bet nemalonumų tikrai buvo.
Jūs esate Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Kiek apskritai Jums svarbūs tokie „įšventinimai“, priėmimas į Lietuvos kaimo rašytojų gildiją?
Į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą įstoti pakvietė šviesios atminties literatas Alfredas Vinciūnas. Kartu važiuodavome į poezijos šventes Jonavoje. Dabar Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga irgi atsigauna ir pradeda aktyvesnę veiklą. Smagu, kad žmonės buriasi į organizacijas ir leidžia almanachus. Labai aktyviai almanachus leidžia Labdaros ir paramos fondas „Baltasis balandis“. Teko pristatyti savo kūrybą ir jų almanachams.
Trumpai nupasakokite savo kasdienybę: kaip įprastai – jei turite rutiną – prasideda, klostosi ir baigiasi Jūsų diena?
Rytinis žadintuvas pažadina darbeliui ūkyje. Laukia būrys vištaičių, kurioms reikia pusryčių. Šis ritualas – kasdieninis. Vėliau kelionė į Biržus, bet prieš darbą išvežioju žmonėms į namus ūkio produkciją: vištų kiaušinius, ožkų pieną, varškę, sūrius. Jau lygiai 9 valandą turiu būti darbelyje.
Bendravimas, dokumentų pildymas, įvairių veiklų sugalvojimas, renginiai užtrunka iki pat pietų. Po pietų – užsakymų priėmimas, viso grūdo miltų malimas bei žmonių lankymas po namus. Po vakarienės kartu su vištomis einu miegučio, nes akys pačios merkiasi ir vos kojas bepavelku. Bet užtat gerai miegas ima, kai esi pavargęs.
Kai orai atšyla, ketvirtadienio ir šeštadienio rytai prasideda dar anksčiau, nes reikia ruoštis į turgų, prieš tai apsišėrus gyvuliukus. Tik kai labai šalta į Biržų turgelį neinu.
Sekmadieniais galiu ir ilgiau pamiegoti, niekur nereikia skubėti. Anksčiau sekmadieniais eidavau į bažnyčią, bet dabar truputį apsileidau. Vis prisigalvoju kokių nors darbų ir retai benueinu. Taip savaitė po savaitės ir bėga metai. Vasarą daržai laukia.
Svarbiausias Jūsų gyvenimo darbas – ne poezija, bet socialinė veikla. Kas lėmė, jog pasirinkote tokią profesiją?
Viskas įvyko palaipsniui ir savu laiku. Studijuoti pradėjau 2007 metais. Prieš tai buvau baigęs vakarinę mokyklą Biržų „Aušroje“. Labai gerais pažymiais baigiau kolegiją, baigiamąjį darbą apsigyniau dešimtukui. Atrodė, viskas puiku. Bet…
Socialiniu darbuotoju į darbą niekas nepriėmė, nes neturėjau patirties. O iš kur jos įgyti, jei be patirties niekas nepriima? Esu labai dėkingas Biržų rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkei Lidijai Dainiuvienei, kuri ir be patirties priėmė dirbti socialiniu darbuotoju.
Pasak jos, socialiniu darbuotoju ne tampama, bet gimstama.
Tam aš labai pritariu. Labai patinka šis darbas, nors jo laukti teko 12 metų po kolegijos baigimo.
Koks Jūsų darbas?
Socialiniai darbuotojai gali dirbti įvairiose srityse. Jie visur reikalingi, bet jų darbas kiekvienoje organizacijoje skirtingas. Man labai patinka dirbti su vyresnio amžiaus žmonėmis ir neįgaliaisiais. Jų tarpe jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
Labai smagu, kad yra daug aktyvių žmonių, norinčių dalyvauti Neįgaliųjų draugijos veikloje. Žmonėms trūksta bendravimo, ypač vyresniame amžiuje, kai jau išeinama į užtarnautą poilsį. Smagu, kad galiu padėti žmonėms praskaidrinti dieną. Tuomet ir sunkumai nebeatrodo tokie baisūs.
Kokie sunkumai iškyla?
Aš esu įdarbintas teikti socialinės reabilitacijos asmenims su negalia bendruomenėje paslaugas. Sunkumais gal ir negalėčiau pavadinti, bet iškyla tokių dalykų, kai susiduri su nauja veikla ir turi daug ką sugalvoti pats, nes nėra pavyzdžių ar šablonų.
Bet kai tuos sunkumus įveiki, tai širdis didžiuojasi. Žinoma, galėtų būti didesnės patalpos susirinkimams. Kiekviena rajono valdžia prieš rinkimus žada skirti didesnes patalpas, bet tai ir lieka pažadais. Dabartinis meras jau patikino, kad patalpos ruošiamos ir kažkada galėsime rinktis didesnėse.
Džiugios akimirkos Jūsų veikloje?
Labai smagu, kai jaučiamas palaikymas iš įstaigos vadovų. Džiugu, kad ir žmonės patenkinti ir įsilieja į veiklą. Kai susirenka pilnas kabinetas žmonių, kur vos telpame, tai širdis džiaugiasi, kad esame reikalingi.
Kokių papildomų įgūdžių, žinių, patirties Jums reikia šioje veikloje?
Daug žinių suteikė socialinio darbuotojo studijos Panevėžio kolegijoje, bet reikia įdėti ir papildomų pastangų. Svarbu tik, kad noras būtų dirbti ir kad darbas patiktų.
Ar lieka neišspręstų klausimų?
Kartais ateina įskaudinti žmonės ir nori išsilieti, išsikrauti, išsakyti savo nuoskaudas, sunkumus. Išklausai, mėgini paaiškinti, padėti. Skausmas būna didžiulis ir dažnai nėra net noro išklausyti patarimų.
Bet praeina kuris laikas, ir tas žmogus ateina, atsiprašo, kad pasikarščiavo. Dažnai be reikalo. Galbūt Mėnulio pilnatis sukelia paūmėjimą, nes dažniausiai tuo metu būna tokių situacijų. Ačiū Dievui, kad jų nėra daug.
Esate labai visuomeniškas žmogus: veikla literatų klubo „Svajokliai“ pirmininko pareigose, literatų klubo „Versmė“ narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Pabiržės bendruomenės narys. Kiek laiko iš Jūsų atima visa visuomeninė veikla? Lieka laiko šeimai?
Aktyviausiai dalyvauju literatų klubo „Svajokliai“ veikloje. Truputį tenka dalyvauti ir „Versmės“ klubo veikloje. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungoje kurį laiką veikla buvo sustingusi, dabar jau atgyja. O Pabiržės bendruomenėje veiklos teko atsisakyti, nes norisi truputį laiko skirti ir sau.
Be visų kitų darbų Jūs dar ir ūkininkaujate. Gal Jūsų diena turi ne 24, o 36 ar daugiau valandų?
Turiu nedidelį ūkelį. Ačiū pagalbininkams, kurie padeda darbuotis, nes kitaip neužtektų ir 36 valandų paroje.
Ūkininkavimas – daugiau dėl reikalo, nes gyvenate kaime, ar dėl širdies?
Darau tai, kas man patinka. Gaila, kad visko nespėju padaryti iki galo.
Turite sėkmės talismanų?
Tikiu, kad labai gerai seksis, jei netyčia pamatau vienodus skaičius. Pavyzdžiui, 11 valandų ir 11 minučių.
Kas Jums gyvenime mieliausia širdžiai?
Labai patinka bendravimas. Patinka organizuoti užsiėmimus. Smagu, kai žmonės renkasi, bendrauja.
Mėgstamiausias posakis?
Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Arba elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.
Apibūdinkite save penkiais žodžiais?
Sunku save apibūdinti. Kiti geriau mato iš šalies.
Jei ne Lietuva, kokioje šalyje norėtumėte gyventi?
Tik Lietuvoje. Ir niekur kitur nenorėčiau gyventi. Žmogus turi tik vieną Tėvynę. O visur kitur jis – svetimšalis.
Kokios vertybės Jums gyvenime svarbiausios?
Empatija, sąžiningumas ir nuoširdumas.
Kokias viltis ir svajones dedate į ateinančius dar 50 Jūsų gyvenimo metų?
Mūsų šeima – ne ilgaamžiai, tad netikiu, kad dar 50 metų teks džiaugtis gyvenimo gražumu. Svajonių turiu, bet jos ateina savo laiku. Vienintelė viltis – kad sveikata būtų gera. To norėtųsi palinkėti ir aplinkiniams.
Su Viltimi
Vėl širdis iš džiaugsmo suspurdėjo,
Kai tave šiandien aš pamačiau
Ir laiminga valanda atėjo,
Noris būti prie tavęs arčiau.
Tu lyg Angelas į žemę nusileidęs.
Kerinčiom, mielom, gražiom akim.
Aš ir vėl savuos jausmuos paskendęs
Į Tave žvelgiu vis su viltim.
Ši diena be galo ypatinga.
Tu šypsais ir man labai smagu.
Ko daugiau pasaulyje šiam stinga?
Taip norėtųs būti su tavim kartu.
Bėga dienos, valandos, minutės.
Tu šalia ir taip širdy smagu.
Nors akimirką gali laimingas būti
Tarp brangiausių, artimų žmonių.
Neužgesk, likimo kibirkštėle…
Širdyje labai labai smagu.
Su viltim iš ryto atsikėlę,
Su viltim gyvenkime kartu…
Egidijus Saldys
2026-02-15 5.00 val. Pagiriai
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.