Kalta darbovietė?
Petras tikino, kad Laimo liga, kurios sukėlėjos yra gamtoje dažnai sutinkamos parazitinės erkės, užsikrėtė būtent dirbdamas laikinuosius darbus.
„Laimo ligą „pasigavau” pernai. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Pradėjęs justi skausmus, kreipiausi į gydytojus. Gavau siuntimą pas traumatologą. Specialistui neradus problemos, gavau siuntimą pas infektologą. Diagnozė – Laimo liga. Geriu paskirtus vaistus, bet savijauta nelabai gerėja. Tokie rankų skausmai naktį užeina, kad nėra kur dėtis. Sveikatos ir dieną nėra – rankos tokios nusilpusios, kad pakelti nieko negaliu. Nuolat važinėju pas gydytojus į Panevėžį. Gavau siuntimą pas neurologą, bet priims tik birželį. Juokauju, kad pas veterinarą greičiau pateksi negu pas reikiamą gydytoją“, – apmaudą liejo Petras.
Bedarbystė
Biržietis, kalbėdamas apie psichologinę savijautą, teigė, kad bando iš visų jėgų laikytis ir nepasiduoti niūrioms mintims… Tačiau skaudu, o kartu ir pikta vien nuo tos minties, kad gali tekti visą likusį gyvenimą gyventi tik iš neįgalumo pašalpos.
„Nuo lapkričio esu bedarbis. Dabar turiu nedarbingumą, tačiau susitvarkius dokumentus dėl neįgalumo mano perspektyvos darbo rinkoje tikrai nekokios“, – sakė jis.
Žmogaus valia ieškoti teisybės?
Pasiteiravome savivaldybės administracijos direktorės Jurgos Bagamolovienės, kokios finansinės garantijos iš savivaldybės pusės priklauso darbo metu Laimo liga užsikrėtusiam darbuotojui.
J. Bagamolovienė komentavo: „Mes tokios informacijos apie šį asmenį neturime. Greičiausiai dėl to, kad Petras nėra nuolatinis seniūnijos darbininkas. Nuolatiniai darbuotojai skiepijami nuo erkinio encefalito. Nuo Laimo ligos, kaip žinia, skiepų dar nėra išrasta”.
Jai kilo klausimas, ar minėtas asmuo tikrai užsikrėtė dirbdamas seniūnijoje laikinuosius darbus darbo metu. Jeigu iš tiesų taip yra (reikalingi faktiniai medicininiai įrodymai), darbuotojui galima atitinkama išeitinė išmoka. Tačiau, kai nėra įrodymų, o ir pats žmogus nesikreipė į savivaldybės administraciją, atsakomybės vietos savivalda tikrai negali prisiimti.
„Jeigu gyventojas nuspręstų ieškoti teisybės teisme, tai jis turi tokią teisę. Žmogaus valia – ieškoti teisybės, bet teks ją įrodyti. Kol kas ši istorija mums kelia pagrįstų abejonių – ar tikrai yra taip, kaip asmuo sako. Ar yra anksčiau savivaldybės praktikoje tokių atvejų buvę, asmeniškai nepamenu. Visuomet gyventojus raginame kreiptis jiems rūpimais klausimais“,- kalbėjo J. Bagamolovienė.
Šaukštai po pietų?
Neatmetama galimybė, kad biržietis Petras galėjo susimaišyti, minėdamas savo darbovietę. Galbūt jo darbdavys tuo metu buvo ne seniūnija, o, pavyzdžiui, jos samdytas rangovas?
Tuomet reikalauti kompensacijos tektų būtent iš įmonės, kuri jį ir įdarbino. Tačiau, kaip liaudies patarlė sako, ar nebus šaukštai po pietų?..