Ūkininkauti pradėjo nuo šešių hektarų žemės
Krikščių kaimo ūkininko Vidmanto Lapienio laukuose – ne grūdinės kultūros, bet tik daržovės. Jas vyras pradėjo auginti prieš 26 metus iš senelio paveldėtuose šešiuose hektaruose.
Vėliau jis dar dvidešimt hektarų žemės išsinuomojo iš giminaičių, o penkis hektarus nusipirko. Dabar iš viso dirba trisdešimt vieno hektaro plotą. Visa žemė yra netoli, aplink paties Vidmanto sodybą.
Į turgų ir maitinimo įstaigas
Savo žemėse ūkininkas augina paprastas, tradiciškai lietuviškas daržoves, tačiau be jų mes neįsivaizduojame savo valgių. Tai kopūstai, morkos, bulvės, burokėliai, svogūnai, juodieji ridikai, svogūnų laiškai, krapai, česnakai, lauko ir šiltnaminiai agurkai.
Užaugintas daržoves ūkininkas veža į Biržų turgų, į maitinimo įstaigas. Vidmantas džiaugiasi, kad yra susiformavęs nuolatinių klientų ratas. Daržininkystės pradžioje daržoves į turgų veždavo lengvuoju automobiliu, o 2007 metais įsigijo autobusiuką.
Net šalčiai nebaisūs
„Mano klientai šalčiui jautrūs. Per šalčius į turgų nedaug jų atėjo, – juokauja ūkininkas Vidmantas Lapienis iš Krikščių kaimo. – Aš pats tai savo pirkėjų neapleidau, net šalčiausiomis dienomis atvažiuodavau. Tik vieną turgadienį nebuvau. Net po pūgos nuvažiavau. Anksčiau atsikėliau, užkūriau traktorių ir nustumdžiau sniegą”.
Vidmantui bepigu: jis ūkininkas, turi įvairios technikos, tad jokia pūga nebaisi.
„Seniūnija taip pat valo sniegą, – patikino vyras. – Tik jie darbą pradeda vėliau, o man anksti į turgų reikia”.
Pasirinkimas – pagal veislę ir skonį
Vidmantas ant prekystalio turguje išrikiavęs eilutę dėželių, kuriose – trijų rūšių bulvės („Concordia”, „Vineta”, „Alouete”), nes ankstyvosios bulvės, tokios kaip „Borwina” ir „Corina”, jau parduotos. Savo eilės laukia pačios vėlyviausios: „Karelia” ir „Melody”, kurios ilgai nesudygsta ir puikiai išsilaiko iki pavasario.
„Skirtingos bulvių veislės, skirtingi jų ir skoniai. O mano klientai patys atsirenka, kokias pirkti, – apie pirkėjų skonius pasakoja Vidmantas. – Štai išvirus bulves „Vineta”, jos gerai sukrenta, „Concordia” – vidutiniškai, o „Alouete” sukrenta mažiausiai. Žiūrint, kokius patiekalus gamins, pagal tai pirkėjai ir bulves renkasi”.
Jei skanu, tai ir sodinu
Ak, tos bulvės! Argi galima įsivaizduoti lietuvio stalą be bulvių patiekalų? Vidmantas taip pat didelis bulvių mėgėjas. Užtat kasmet jų sodina net dešimt hektarų. Prieš jas sodinant, pirmiausia pats ragauja, nes turi karčios patirties.
„Savo ūkininkavimo istorijoje buvo atvejis, kai, prisiskaitęs reklamuojamų ir išgirtų bulvių „Queen Anne”, ėmiau ir pats jų pasisodinau. O kai išsiviriau, tai pasirodė skonis kaip muilo. Net į turgų nevežiau! Nors kai kurie klientai pasakojo, kad jos tikrai yra skanios. Na, nežinau. Man jos asmeniškai nepatiko”, – atvirauja Vidmantas.
Jo žodžiais, bulvių išvaizda gal ir svarbi, bet vis tik svarbiausia skonis: „Jeigu man skani, sodinu, o jei neskani – tai net neprasidedu”.
Vidmanto ir jo klientų skoniui, lygiai kaip ir ankstyvos bulvės „Campina”, neįtiko ir bulvės „Orchestra”.
Sėklos – iš Klaipėdos ir Šakių
Bulvių sėklą ūkininkas keičia dažnai. Sėklą perka iš bulvių sėklininkyste užsiimančio Petro Vasiliausko ūkio (Klaipėdos rajonas) ir bulvių ūkio „Šaka“ (Šakių rajonas). Dažnai perka naujas veisles, bet kai kurias pasilieka savas, tik dirvą joms pakeičia, ir tada vėl bulvės bujoja.
Vidmantas pasakojo, kad bulvių derlius priklauso ne vien nuo veislės, bet ir nuo žemės, nuo oro sąlygų. Ūkininkavimui tai patys svarbiausi akcentai. Esant prastam derliui – mažai parduosi. Mažai parduosi – pelno neturėsi.
Nebūna vienodų metų
„Derlius kiekvienais metais skirtingas, – iš lėto porina ūkininkas. – Sakykim, iš vieno lauko gerai prikasu, iš kito – prasčiau. Bet nereiškia, kad, jei vienais metais geras jame derlius buvo, toks pat užaugs ir kitais metais. Nieko panašaus: kitais metais gali ir visai prastai užaugti”.
Sodinimo laikas, anot pašnekovo, taip pat daug ką lemia. Vienais metais pasodino, rodos, per anksti, o likusią dalį – už dviejų savaičių, o derlius geras užaugo būtent tų bulvių, kurias pasodino anksčiau. „Pavasariai dabar tokie nenuspėjami”,- užsimena ūkininkas.
Gal mažins plotus
Pasodinus bulves atsipūsti negalima – reikia sekti, ar bulvių siaubas koloradas nepasirodė. Rankomis jų neišrankiosi, išeitis viena – chemija. Vidmantas prisimena, kad prieš keletą metų užtekdavo bulves nupurkšti vieną sykį per sezoną, ir koloradas tam sezonui dingdavo. Dabar nebeužtenka. Ar čia silpnesnės koncentracijos chemija, o gal patys vabalai atsparesni pasidarė?
„Jau pavargau. Gal keletą hektarų bulvių reiks mažiau sodinti”,- svarsto Vidmantas.
Pirkimo vajus
Dabar bulvių pirkimo „vajaus“ nebebūna. Kai įsigijo Vidmantas autobusiuką, tai žmonėms rudenį į namus pristatydavo nuo 100 kilogramų iki 200 kilogramų.
„Mano pirkėjai, kurie pirkdavo iš rudens didesnius kiekius, dabar to nebedaro, – pasikeitusius pirkėjų įpročius aptaria Vidmantas. – Jie dabar man sako: mes iš tavęs pirksim, bet po nedaug. Dabar jie nusiperka dešimt kilogramų, suvalgo, tada vėl ateina. Matot, kaip yra: daugiaaukščių namų rūsiai šilti, bulvės sudygsta ir todėl visai žiemai bulvių nebeužsiperka”.
Reikia rūpestingai sandėliuoti
Iš dalies gerai – dažniau ūkininkas iš Krikščių kaimo turguje savo pirkėjus gali sutikti. Tik Vidmantui didesnis rūpestis: kaip jam išlaikyti bulves iki pavasario? Joms reikia pastovios temperatūros, kad būtų daugiau nei 2 laipsniai šilumos.
Bet jeigu temperatūra bus žemesnė, nors ir ne minusinė, bulvės įgaus saldų skonį. Todėl, jei per šalta – sandėlį šildo, jei per šilta – vėsina. Saugoti bulves tenka ir nuo šviesos, ir nuo saulės spindulių ar netgi lempų, nes gali sužaliuoti ir vėl netiks valgymui.
Ne tik bulvės, bet ir kopūstai
Krikščių kaimo ūkininko V. Lapienio ūkyje ne tik bulvės auginamos. Čia galima rasti ir natūralaus probiotiko cechą. Juk raugintos daržovės itin vertingos, nes susidariusios rūgštys slopina kenksmingas bakterijas, subalansuoja žarnyno aplinką. Teigiama, kad raugintos daržovės – tai išties pigūs ir natūralūs probiotikai.
Tokių natūralių probiotikų galima nusipirkti pas Vidmantą. Jo nedideliame ceche išrikiuotos statinaitės tik šviežiai užraugtų kopūstų.
„Dar neįrūgę, dar puta nepasirodė, – aprodo kopūstų statinaites Vidmantas. – Turiu ir kopūstų galvų, bet pirkėjai mieliau perka raugintus. Raugiu dažnai, nes juos išperka”.
„Prekystalio praturtinimui“
Ūkininkas su viena kopūstų veisle nė neprasideda. Jų augina mažiausiai penkias veisles. „Eksperimentuoju ir eksperimentuoju“, – pusiau rimtai, pusiau juokais prasitaria pašnekovas.
Daržininkas kopūstus sėja šiltnamyje, tik paskui sodinukus perkelia į dirvą. Šiltnamyje pasėja ir agurkų, kad anksčiau turėtų šviežių agurkų savo klientams pasiūlyti. „Prekystalio praturtinimui“, – šypsosi Vidmantas.
Velykiniai… agurkai
Žinoma, agurkų ūkininkas taip pat sėja keletą rūšių. „Įdomiai vyksta su agurkais, – prasitaria daržovių augintojas. – Panevėžio turguje labai paklausūs lauko agurkai. Ten jie triskart brangesni už šiltnaminius. Mūsų turguje retkarčiais paprašo lauko agurkų, bet jų prisisėjus būna sunku realizuoti. Vis tik biržiečiai labiau mėgsta šiltnaminius”.
Dabar Vidmantas turi priraugęs puikių agurkų, tik baiminasi, ar spės juos parduoti iki Velykų.
Kaip čia taip? „Yra toks pastebėtas dalykas, kad po Velykų ima pasirodyti pirmi švieži agurkai, o mano pirkėjai labai pamėgę paraugtus šviežius agurkėlius. Jie perka vienos dienos rauginimo, ir visai nesvarbu, kad dar agurkėliai neįgavę pilnai skonio”.
Velykos jau labai greitai, tad pats laikas užsukti į turgų ir iš Vidmanto nusipirkti raugintų agurkų, už kuriuos skrandis ir žarnynas tikrai padėkos. Tuo pačiu galima pasiteirauti, gal ir naujo derliaus agurkų priauginęs…
D. Matusevičienės nuotr.
D. Matusevičienės nuotr.