Koks gėris, kai išeini į lauką ir į plaučius įkvepi pavasariško oro – paukščių čiulbesio ir laisvės. Laisvės, kuri yra ne tik išorėje, ne tik lozunguose, bet kiekvieno žmogaus širdyje. Juk šventės praeina, o gyventi liekame mes patys – su savo kasdienybe ir savo pasirinkimais.
Kad pernelyg neįsijaustume į savo mažus gyvenimus, verta kartais žvilgtelėti ir į tai, kas tą gyvenimą valdo. Štai vienas portalas netikėtai (?) surengė apklausą, kurios centre – trijų žmonių nuotraukos: Ingridos Šimonytės, Andriaus Tapino ir Lauryno Kasčiūno. Skaitytojams pasiūlyta pasirinkti, už kurį jie balsuotų prezidento rinkimuose. Keista tik tai, kad visi trys – vienai ir tai pačiai politinei krypčiai artimi žmonės.
Apklausa įvyko, balsai suskaičiuoti, ir jau skelbiama, kuris iš jų „laimėjo“. Atrodo, lyg prezidentas būtų beveik išrinktas – kažkas sugalvojo, kažkas padiktavo, ir bangelė apie „realiausią kandidatą“ nuvilnijo per Lietuvą. Žinant, kad net balsuojant už „Eurovizijos“ dainą randama pažeidimų, kas paneigs, kad panašiu principu kartais veikia ir rimtesni procesai? Balsas šen, balsas ten – kas ten suskaičiuos. Svarbiausia, kad būtų „teisingas“ žmogus.
Prezidento „rinkimai“ – tik vienas politinio cirko triukas. Kitas – jau piešiamas ir būsimas ministras pirmininkas. Ir vėl dėmesio centre trys pavardės: Ingrida Šimonytė, Inga Ruginienė ir Remigijus Žemaitaitis. Viskas sudėliota taip, kad net aklam aišku, kas surinks daugiausia balsų. O tada jau nuvilnys naujiena: „žmonės į ministro postą mato… Š…“
Štai taip formuojamas „pasirinkimas” – tarsi leidžiama rinktis, nors pasirinkimo iš tiesų nedaug. Net žodis „laisvas“ ima skambėti kiek kitaip, nes prieštarauti „visuomenės nuomonei“ darosi nepatogu. O kartais ir pavojinga – gali būti išvadintas „vatniku“, „kremlistu“ ar dar kokiu nors nedorėliu.
Jeigu žaistume panašų žaidimą Biržuose, galėtume padaryti panašiai. Sugalvotume tris žmones, kurie galėtų būti merais, paskelbtume apklausą – ir žiūrėtume, kaip viskas „natūraliai“ susiklostytų.
Tarkime, vienas galėtų būti dabartinis meras Kęstutis Knizikevičius – juk gatvėje kalbinti žmonės dažnai sako, kad jis jiems patinka. Dėl intrigos pridėkime Valdemarą Valkiūną. Trečias kandidatas galėtų būti Indra Drevinskaitė, Simona Bindariūtė ar Irutė Varzienė. O gal tiesaus žodžio skleidėjas Dalius Jakubėnas? Geriau pagalvojus – kas nebalsuotų už Remigijų Butėną ar Viktorą Rinkevičių. O jei Dalius Linkevičius sukūrė Sodeliškių sodybą, įsivaizduojate, kokio grožio galėtų būti Biržai? Tad jis taip pat tiktų, kaip ir ūkininkas Vytautas Stankevičius arba kitas verslus, sumanus ir protingas žmogus.
Galimybių tiek daug, kad būtų sunku apsiriboti trimis ir dar iš tos pačios partijos. Bet šįkart ne apie personalijas, bet pasirinkimus ir nurodymus… Apie peršamą išankstinė nuomonę… Kartais tikrai atrodo, kad kažkas kitas, tarsi netyčia, ima mums nurodinėti, ką ir kaip galvoti, palikdamas labai siaurą pasirinkimą. Bet žmogui ir duotas kritinis mąstymas – kad jis pats svarstytų, suprastų ir atsispirtų ne tik sukčių vilionėms investuoti pinigus į jų „akcijas”, bet ir brukamai „teisingai“ nuomonei.
O žinote, kas labiausiai džiugina, jei trumpam atsitrauki nuo šios nepolitiškai politinės psichozės? Žmonės. Jie ateina į redakciją, pasidalija mintimis, žiniomis, paskambina padiktuoti kryžiažodžio atsakymų, laimi prizus.
Nuoširdžiai lenkiuosi ir tiems, kurie įsteigia prizus. Jūs esate žmonės, mokantys dalintis gerumu. Gal net neįsivaizduojate, kaip skaitytojai džiaugiasi Jūsų įsteigtais prizais. Tai ne tik daiktai ar paslaugos – tai bendrystė, kurioje jaučiamės drąsesni, savi ir laukiami.
Kai esame kartu, kai kalbamės ir dalijamės, jokie vėjai nebaisūs. Net ir pavasarinis lietus, kuris jau niaukiasi danguje nėra blogis, o tik dar vienas pavasario pranašas.
Jeigu širdis šviesi, o lūpose šypsena – niekas nebaisu. Būkime kartu ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą – kaskart šiek tiek kitokie, bet visada savi ir laukiami.