Unikali idėja – statyti simbolinę sieną
Trečiadienį šventiškai nusiteikę miestelėnai ir svečiai rinkosi į Biržų krašto muziejaus „Sėla“ organizuotą Kovo 11-osios progai skirtą renginį „Kur laisvė eina, ten laimė seka”, vykusį Biržų pilies kieme.
Šiemet renginio idėja – kartu simboliškai atstatyti dar vieną tvirtovės pastatą. Muziejus „prigamino” medinių „plytų“, pagal kurias kiti galėjo išsipjauti savas, jas dekoruoti, įprasminant įstaigos pavadinimą, ką nors nupiešiant ar užrašant, įamžinant Biržams svarbius žmones, gyvenančius šiandien ar praeityje gyvenusius… Šias „plytas” numatyta sudėlioti į bendrą sieną, sukuriant šventinį bendrumo ir vienybės statinį…
Tad eidami į renginį, įstaigų ir organizacijų arba politinių judėjimų atstovai atsinešė ir simbolines dekoruotas medines „plytas” – kai kurie net po kelias. Stebino biržiečių išradingumas: ant „plytų” buvo galima pamatyti ne tik Biržams nusipelniusių ar žymių žmonių vardus, bet ir linkėjimus, biržietiškus simbolius, organizacijų logotipus bei piešinius.
Laukė paaiškinimo
Susirinkusieji, laikydami rankose medines „plytas”, dairėsi vieni į kitus, nežinodami, kur jas padėti. Kad nereikėtų laikyti rankose, dalis žmonių, klausinėdami vieni kitų ir vinguriuodami tarp stovinčių šaulių bei savanorių, kilo pilies laiptais. Ten, radę medinį suolą, ant kurio jau buvo pradėtos rikiuoti simbolinės plytos, jas paliko ir įsiamžino fotografijose prie savo kūrinių.
Ne tokie drąsūs stebėjo meninius pasirodymus ir kantriai laukė organizatorių paaiškinimų, kas ir kaip vyks, kada ir kur reikės padėti savo „plytas”. Arba… palikę savo „plytas”, išėjo namo.
Himnas – su „nata pro šoną“
Šventiškai nusiteikusius biržiečius kiek glumino pilies kieme likusios sniego kaubrės. Žmonės, norėdami pamatyti savanorių ir šaulių vėliavų apsikeitimo ceremoniją, jaunųjų šaulių pasižadėjimą bei šaulių priesaiką, turėjo brautis į pirmas eiles per slidų, išmindžiotą sniegą. Arba likti vietoje įklimpus sniege…
Kas vyko iškilmingos ceremonijos metu, tolėliau stovėjusieji nei matė, nei girdėjo. Todėl vieni kitų klausinėjo, kodėl nepasirūpinta profesionaliu renginio įgarsinimu.
Kai kas net pajuokavo, kad Biržuose įgarsinimas, kaip ir kalėdinės eglės įžiebimas, kartais pavyksta tik iš trečio karto. „Bent jau himno giedojimui galėjo surasti Biržų rajone gražų balsą turintį ir į natą „pataikantį” atlikėją?“ – svarstė pagyvenęs biržietis.
Labiausiai disciplinuoti – vaikai ir kariškiai
Į Biržus valstybės šventės proga buvo atvykę nemažai aukšto rango savanorių ir šaulių atstovų. Kariškiai, kaip jiems įprasta, demonstravo discipliną, tvarką ir susiklausymą, nepaisydami kilusių techninių nesklandumų.
Šventės dalyvius džiugino ir mažųjų biržiečių pasirodymai. Biržų ugdymo įstaigų auklėtiniai – nuo ikimokyklinukų iki vyriausiųjų, „Saulės“ gimnazijos mokinių – šoko, dainavo ir skaitė eiles.
Kalbinti biržiečiai džiaugėsi unikalia idėja dekoruoti medinę „plytą” ir statyti simbolinę sieną. Kai kurie prisipažino, jog teko gerokai pasukti galvą pasirenkant, kurį nusipelniusį ar žymų biržietį paminėti ant tos plytos, kaip apipavidalinti plytą, kokį užrašą ar inicialus joje palikti.
Šventės dalyvius nemaloniai nustebino pilies prieigose nenuvalytas sniegas, kuriame teko klampoti arba stovėti įklimpus iki blauzdų…
Pasigedo šventiškesnio scenarijaus
Renginyje dalyvavo ir savivaldybės vadovybė – rajono meras Kęstutis Knizikevičius su komanda. Minėjimo metu suvaldyti minią žmonių ir visiems skirti pakankamai dėmesio – didžiulis iššūkis ir nesklandumų išvengti sudėtinga, o gal jie net nebuvo reikšmingi? To paklausėme renginyje dalyvavusios vicemerės Astros Korsakienės: ar, jos nuomone, tokia valstybinė šventė, kurioje dalyvauja ne tik vietos gyventojai, bet ir garbingi svečiai, neturėtų būti organizuojama atsakingiau?
„Turiu vilties, kad šventės organizatoriai, rengdami tokią dieną, pagalvotų apie šventiškesnį scenarijų. Norėtųsi, kad įstaiga, organizuodama renginį, metai iš metų nekartotų tų pačių šventinių klišių“, – sakė A. Korsakienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad panašūs pastebėjimai išsakomi ir kitoms rajono įstaigoms, tikintis, kad į juos bus atsižvelgta.
„Pastebėjau, kad kitos Biržų rajono įstaigos yra lankstesnės ir greičiau reaguoja į išsakytus lūkesčius. Norėtųsi didesnės pagarbos valstybinio himno giedojimui. Reikėtų geriau apgalvoti, kas jį atliks, ar aparatūra veiks nepriekaištingai, ar jos apskritai reikia, o gal bus leidžiamas įrašas. Nebūtina remtis tik viena įstaiga – Biržų rajone yra saviveiklininkų ir atlikėjų, galinčių gražiai ir reprezentatyviai sugiedoti himną“, – savo poziciją išsakė vicemerė.
Svarbiausia – šventė širdyje, bet…
Eidami į valstybinių švenčių minėjimus žmonės visuomet turi lūkesčių. Vieni tikisi iškilmingumo, kiti – jaukios bendrystės, dar kiti – naujų idėjų ir gyvesnio šventės scenarijaus. Deja, ne visada visus šiuos lūkesčius organizatoriams pavyksta išpildyti. Kartais pritrūksta kūrybiškumo, kartais – dėmesio detalėms, o kartais tiesiog pamirštama, kad būtent smulkmenos kuria tikrąją šventės nuotaiką.
Vis dėlto patys biržiečiai sako, kad pastebėti trūkumai nėra vien kritika – tai ir priminimas organizatoriams, kad kiekvienas renginys gali būti geresnis. O kai kurie šventės dalyviai priminė paprastą, bet svarbią tiesą: „Gražios iniciatyvos suvienija žmones, tačiau tik dėmesys detalėms leidžia šventei tapti tikra švente“.
Idėja apie Atminties sieną
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė „Biržiečių žodžiui“ sakė, kad Atminties sienos idėja kilo muziejininkei, edukatorei Irutei Varzienei, galvojant apie karą Ukrainoje ir ten sugriautus namus.
„Vėliau ši idėja apsipynė ir kitomis prasmėmis. Biržų pilies įgula gyveno kareivinėse – pilyje tai buvo jų namai. Muziejaus planuose taip pat yra vienų kareivinių vietoje pastatyti jų tūrį atitinkantį lengvų konstrukcijų statinį, kuriame būtų eksponuojama archeologų Biržų senamiestyje atrasta krosnis. Per šventę norėjome pažymėti buvusių kareivinių perimetrą ir simboliškai pastatyti vieną kareivinės kampą“, – pasakojo E. Lansbergienė.
Ji pridūrė, kad idėjos iki galo įgyvendinti nepavyko, nes iki šventės nespėjo pasitraukti žiema, todėl simbolinė siena buvo statoma rūmų galerijoje. Tačiau nutirpus sniegui ir pradžiūvus gruntui instaliacija atsiras numatytoje vietoje.
„Plytose” – praeitis ir dabartis
„Simbolinių medinių „plytų“ idėją pirmiausia pristatėme vaikų darželiuose ir mokyklose. Dėkojame, kad visi labai entuziastingai pritarė. Be švietimo įstaigų, kvietėme akcijoje dalyvauti organizacijas, įstaigas, įmones, politines partijas, šeimas, bičiulių grupes – visus geros valios žmones. Labai džiaugiamės ir dėkojame visiems, kurių dekoruotos „plytos” taps simboline Atminties siena“, – sakė E. Lansbergienė.
Ji pastebėjo, kad ant „plytų” pasirinkti motyvai atspindi ir Biržų praeitį, ir dabartį.
Žiūrovai nepasirinko tinkamos aprangos
Kadangi dalis šventės dalyvių išėjo anksčiau, net nesulaukę renginio pabaigos, pasiteiravome direktorės E. Lansbergienės, kodėl taip galėjo nutikti?
Pasak pašnekovės, į šventę susirinko išties gausus būrys biržiečių, todėl nė viena uždara erdvė nebūtų galėjusi sutalpinti tokio žmonių skaičiaus.
„Tačiau, manau, ne visi įvertinome, kad dar tik pati pavasario pradžia, kad oras lauke vis dar pakankamai šaltas, todėl ir apranga turėjo būti šiltesnė. Renginys nebuvo trumpas – didelę jo dalį užėmė šaulių organizuota ceremonija, kuri truko gerokai ilgiau, nei tikėtasi“, – pastebėjo E. Lansbergienė.
Ji taip pat pridūrė, kad būtų buvę smagu, jei kariškiai ir šauliai, kurių rikiuotė turėjo gausią ir dėmesingą auditoriją savo iškilmingai ceremonijai, taip pat pagarbiai būtų išklausę mažųjų atlikėjų pasirodymų, parodydami ištvermę ir pagerbdami visus renginio dalyvius.
Jei ieškome trūkumų, tai juos ir rasime
E. Lansbergienė sutiko, kad nedidelių įgarsinimo trikdžių buvo, tačiau, pasak jos, daug kas priklauso ir nuo žmonių, kalbančių prie mikrofono, bei jų patirties.
Ji pažymėjo, kad kiekvienas žodis šventėje buvo sakomas ar dainuojamas gyvai – nebuvo naudojami iš anksto paruošti įrašai. Todėl, anot jos, natūralu, kad vieni pasirodymai skambėjo aiškiau, kitų žodžiai ne visada pasiekė mikrofoną, o kai kas skambėjo per garsiai.
„Jei į šventę ateiname ne švęsti, o skaičiuoti trūkumų, jų tikrai galime rasti: per šaltas oras, per ilga renginio trukmė, pavasario dar nespėtas „suvalgyti“ sniegas ar į gruntą nesusigėręs vanduo. Takai buvo nukasti, tačiau sniegas nebuvo išvežtas iš visos teritorijos, kuri tapo ir mažųjų šventės dalyvių žaidimų vieta. O ten, kaip ir daugelyje kiemų šiuo metu, – ir sniego, ir vandens, ir purvo“, – sakė E. Lansbergienė.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
F. Grunskio nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
F. Grunskio nuotr.