Kam nesimiega…
Dieną miškai ir laukai pilni gyvasties – viskas juda, skamba, klega. O naktį? Atrodo, visi miega. Tačiau ir naktis turi savo gyvenimą.
Stovi girios sankryžoje ir lauki, kol suūks pelėda. Staiga už griovio sutraška lūžtančios šakos, kažkas sunkiai nušlepsi. Sustingsti – galvoje šmėsteli mintis: kada jis čia atpėdino? Juk stoviu jau gerą pusvalandį. O jis, matyt, tyliai prislinko, užuodė ir, išsigandęs, pasišalino. Lieki stovėti nutirpęs su palengvėjimu – gerai, kad ne į mane bėgo.
Susitikimas su šernu
Yra tekę matyti ir kitokių scenų. Kartą iš miego pakeltas šernas taip išsigando, kad ne tik pats spruko, bet ir drąsią turistę privertė bėgti atgal pas mus.
Ji buvo nusprendusi viena pasivaikščioti po girią – komandoje esą neįdomu. Drąsa greitai virto išgąsčiu. Laimė, ji nebuvo toli nuėjusi. Šernas, pasileidęs jos link, laiku suprato klaidą – pavojus jo kelyje.
Mačiau, kaip maždaug 200 kilogramų žvėris griuvo ant šono, pačiuožė kelis metrus ir nurūko į priešingą pusę. Jų keliai išsiskyrė, abiem palikdami nemažą išgąsčio dozę.
Ryto garsai
Kartą Vidmantas Blažys (garso režisierius, išleidęs daugiau nei dešimt albumų, kuriuose skamba paukščių giesmės, miško, pelkių ir kiti natūralios aplinkos garsai) atsiuntė nuorodą – jo pokalbį su ornitologų draugijos darbuotoja. Besiklausant viskas atgyja: mūsų pažintis, ilgos valandos miškuose ir laukuose, tos pačios istorijos apie briedžius ir šernus. Kiek nemiegotų naktų Biržų girioje ar Šiluose.
Prisimenu, kaip stovėjome kirtavietėje, kylant milžiniškam mėnulio diskui, nušviečiančiam lengvu rūku pasipuošusį peizažą. Tada net kilo vaikiškas klausimas – kodėl tokiame vaizde nėra nykštukų?
Ryto paukščių pabudimas – atskira simfonija. Pirmieji dainą užtraukia strazdai, paskui prisijungia smulkesni giesmininkai, ir su kiekvienu saulės spinduliu miškas pildosi naujais balsais. Jis pabunda, suūžia, suklega. Tokie vaizdai iškyla klausantis ramaus Vidmanto balso ir pasakojimų apie tai, kaip jis savo pomėgiu stengiasi išsaugoti dalelę gamtoje vykstančių procesų.
Netikėta lemtinga žinutė
Su Vidmantu Blažiu mane suvedė ornitologų forumas. Pirmoji pažintis buvo paprasta žinutė su klausimu: ar tu iš Biržų ir ką veiki laisvalaikiu? Paaiškėjo, kad jo uošvija – Biržuose, o uošvis buvo žinomas krašto muzikantas. Temų pokalbiams netrūko. Vėliau – skambutis ir klausimas, ar esu Biržuose ir ar galėtume kartu nuvažiuoti į girią. Nuo to klausimo tuoj bus antras dešimtmetis, nors atrodo, kad jis nuskambėjo vakar.
Vakare susitikome ir patraukėme girion. Vidmantas ištraukė stovus, mikrofonus, įrangą – viską sustatė ir mes sustingome miško tyloje. Mano pirmoji pažintis su uraline pelėda įvyko naktį: ji atskrido, aplojo ir nuskrido. Balsas – minkštas, gilus, išraiškingas. Dėl šio garso Vidmantas ir atvyko į Biržų girią.
Ką galima išgirsti tyloje?
Naktimis blaškėmės po mišką, ieškojome ūkiančių patinų, kvaksinčių patelių, pypiančių jauniklių. Bemiegių naktų buvo daug. Tik vėliau supratome, kur ir kaip geriausia įrašinėti. Kartais trukdydavo netinkamas oras ar vieta. Kartais – aš pats. Užtekdavo žingsniu sučežinti žvyrą, ir įraše puikiai girdėdavosi ne tik paukščiai, bet ir mano neatsargumas. Po kelių tokių pamokų stovėdavau net kvėpuodamas atsargiau.
Per tam tikrą laiką Vidmantas įrašė visas keturias Biržų girioje gyvenančias pelėdų rūšis. Nuotykių netrūko: numestas mikrofonas, kurį galbūt tektų siųsti remontuoti į Vokietiją, netikėti pravažiuojančių žmonių klausimai, tolimas benzopjūklo garsas, gadinantis įrašą net per Velykas. Buvo ir klaidų – suopio balsą palaikiau mažojo erelio rėksnio. Panašūs, bet skirtingi.
Gražiai gieda ne tik lakštingalos
Įspūdingi ir Vidmanto pasakojimai: kontrabandininkai pelkėje, nustebę pamatę mikrofonus, zylutė, lizdui pešanti mikrofono kailinį užvalkalą. O kartą, stovint kelių sankirtoje, aukštos įtampos laidams bimbant virš galvų, netoliese užbaubė stirninas – taip, kad net šiurpas perėjo. Tai jo tuoktuvių daina. Kaip tokio balso neįrašysi? Vėliau programa pašalino laidų triukšmą, o ausinėse liko tik laukinė, kiek kraupi melodija.
Kartą sutikome ir „lakštingalą ne lakštingalą“ – sodinę nendrinukę, išskirtinai melodingą giesmininkę. Vidmantas ją įsimylėjo nuo pirmo įrašo, tad dar ne vienus metus grįždavome jos klausytis. Įdomiausia, kad pirmoji įrašyta buvo pati dainingiausia.
Iki fonotekos – ilgas kelias
Per tiek metų surinkta daugybė garsų, balsų ir dainų. Vidmantas jau yra išleidęs ne vieną Lietuvos gamtos garsų CD.
Gaila, kad Biržų girios garsai kol kas tebeguli jo lentynoje. Tačiau gal ateis laikas, kai atsiras žmonių, padėsiančių šiems įrašams išvysti dienos šviesą, ir Biržų girios balsai pasieks gamtos mylėtojų fonotekas.
E. Duderio nuotr.Vidmantas Blažys įrašė visų keturių Biržų girioje gyvenančių pelėdų rūšių garsus.
E. Duderio nuotr.