Savaime nėra sėkmės garantijų
– Visuomet atrodote geros nuotaikos, besišypsantis, apsuptas draugų ir galimybių. Vadovaujate sėkmingam šeimos verslui. Iš šalies gali pasirodyti, kad viskas klostosi lengvai. Ar iš tiesų taip? Koks jūsų sėkmės raktas?
– Aš tikiu, kad vadovo laikysena daug ką pasako apie organizaciją. Tačiau gera nuotaika nereiškia, jog nėra įtampos, abejonių ar sunkių sprendimų. Už jos slypi kasdienis darbas, atsakomybė ir nuolatinis pasirinkimas judėti į priekį net tada, kai nėra aišku, ar bus lengva.
Šeimos verslas savaime nėra sėkmės garantas. Priešingai – jis uždeda papildomą atsakomybę už žmones, vardą ir tradicijas. „Biržų duona“ sėkminga ne dėl inercijos ar praeities nuopelnų, o todėl, kad nuolat klausiame savęs: ar tai, ką darome šiandien, bus aktualu rytoj? Ar gebame prisitaikyti prie rinkos, vartotojų ir darbuotojų lūkesčių?
Mano asmeninis sėkmės raktas – aiški kryptis ir žmonės. Strategija padeda nepasimesti sudėtingomis aplinkybėmis, o stipri komanda leidžia ją paversti realiais rezultatais. Tikiu pasitikėjimu, atvirumu ir atsakomybe – kai žmonės mato prasmę ir jais pasitikima, jie gali pasiekti labai daug.
Sėkmė nėra pastovi būsena – tai procesas. Reikia nuolat mokytis, priimti kritiką, kartais ir pripažinti klaidas. Šypsena padeda, bet svarbiausia – vidinis stuburas ir aiškus suvokimas, dėl ko visa tai darai.
Reikia laiku keistis
– Ar tikite posakiu, kad gyvenime nėra nieko neįmanomo, o gal patirtis versle šį tikėjimą pakoregavo?
– Tikiu tuo posakiu, bet su viena labai svarbia išlyga – ne viskas įmanoma bet kokiomis sąlygomis ir bet kokiu laiku. Verslo patirtis mane išmokė atskirti naivų optimizmą nuo brandžios ambicijos.
Gyvenime ir versle iš tiesų galima pasiekti labai daug, jei turi aiškų tikslą, discipliną ir esi pasirengęs nuosekliai dirbti. Tačiau patirtis taip pat išmokė gerbti realybę: rinką, skaičius, žmonių galimybes, laiką. Tikėjimas be plano lieka tik noru.
Man artimesnė mintis, kad neįmanomi dalykai dažniausiai tampa įmanomi tiems, kurie laiku keičiasi. Versle laimi ne tas, kuris aklai laikosi senų modelių, o tas, kuris geba prisitaikyti, matyti tendencijas ir drįsta priimti sprendimus dar prieš tai, kai jie tampa akivaizdūs visiems.
Todėl sakyčiau taip: ribos egzistuoja, bet jos nėra fiksuotos. Jas plečia žinios, patirtis, komanda ir gebėjimas mokytis. O didžiausia klaida – manyti, kad vakarykštės sėkmės automatiškai garantuos rytojaus rezultatą.
– Neseniai atidarėte dar vieną firminę „Biržų duonos“ parduotuvę. Kiek šiuo metu jų turite ir ar plečiantis tinklui pavyksta rasti tinkamų darbuotojų?
– Šiuo metu valdome 28 „Biržų duonos“ firmines parduotuves, dar keturios veikia franšizės pagrindu per partnerius. Kaip tik šiandien atidarome naują parduotuvę Vilniuje.
Per pastaruosius dvejus metus atidarėme 10 naujų parduotuvių, šiemet jau startavo dvi, o iki metų pabaigos planuojame dar tris–keturias naujas, modernias prekybos vietas. Kartu nuosekliai atnaujiname ir esamas. Šiuo metu taip pat vyksta rekonstrukcija Anykščiuose – netrukus pirkėjus pasitiks atsinaujinę, dvigubai didesni „Biržų duonos“ kepinių namai.
Kalbant apie darbuotojus, prekyboje šiandien poreikis yra ypač didelis. Mūsų parduotuvėse dirbantys žmonės nėra tik prekes paduodantys pardavėjai – jie ruošia kokybišką kavą, kepa gaminius vietoje, bendrauja su klientais, todėl reikalingas specialus apmokymas ir gerokai aukštesnė kvalifikacija. Dėl to daug investuojame į darbuotojų mokymą ir augimą, nes būtent žmonės kuria patirtį, dėl kurios klientai sugrįžta.
Natūrali rinkos realybė
– Jūsų šeimos įmonėje dirba ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių žmonės. Kaip vertinate šiemet įsigaliojusį reikalavimą, kad paslaugų sektoriuje dirbantys užsieniečiai mokėtų lietuvių kalbą? Ar ši naujovė „Biržų duonai“ nesukėlė papildomų iššūkių?
– Tai labai aktualus ir jautrus klausimas. Iš principo lietuvių kalbos mokėjimą paslaugų sektoriuje vertinu teigiamai, nes tai – pagarba klientui, vietos kultūrai ir valstybei. Mes patys norime, kad žmogus, atėjęs į „Biržų duonos“ parduotuvę, galėtų jaustis suprastas ir išgirstas.
Prekybos srityje šiuo metu užsieniečių neturime – mūsų parduotuvėse su klientais dirba lietuviškai kalbantys darbuotojai. Tačiau gamyboje Biržuose dirba kitų tautybių žmonės, ir tai yra natūrali šiandienos darbo rinkos realybė.
Turime darbuotojų iš Ukrainos, kurių dalis atvyko į Lietuvą bėgdami nuo karo veiksmų savo šalyje. Mano žiniomis, nemaža jų dalis sėkmingai integravosi į vietos bendruomenę – pramoko lietuvių kalbą, įsigijo būstus, o savo ateitį sieja su Lietuva ir Biržais. Tai rodo, kad integracija gali būti abipusiai naudinga tiek žmonėms, tiek regionui.
Taip pat jau kelias savaites mūsų komandoje dirba darbuotojai iš Filipinų. Kaip ir visiems naujiems kolegoms, jiems skiriame daug dėmesio adaptacijai, saugiam darbo procesui ir įsitraukimui į komandą.
– Biržuose nedarbo lygis viršija 11 procentų ir yra gerokai didesnis nei šalies vidurkis, o socialinei paramai tenka nemenka Savivaldybės biudžeto dalis. Ar tokiomis sąlygomis lengva rasti darbuotojų iš Biržų rajono?
– Didžioji dalis „Biržų duonos“ darbuotojų yra Biržų miesto ir rajono gyventojai – mums svarbu kurti darbo vietas vietos žmonėms. Tačiau realybė tokia, kad net ir esant aukštam oficialiam nedarbo lygiui, darbuotojų rasti nėra paprasta. Todėl pernai pradėjome dalį darbuotojų vežtis iš kaimyninio Pasvalio ir pamatėme, kad esame pakankamai konkurencingi darbdaviai pritraukti žmones, kurie anksčiau darbą rinkdavosi net Panevėžyje.
Akivaizdu, kad dalis nedarbo yra vadinamasis sisteminis nedarbas, kurio neišspręs vienas darbdavys. Tam reikalingi ilgalaikiai sprendimai: švietimo ir profesinio rengimo stiprinimas, perkvalifikavimo galimybės, lankstesnė regioninė politika ir geresnis darbo rinkos pritaikymas realioms žmonių galimybėms.
Pavyzdžiui, rajone yra nemažai darbingo amžiaus žmonių, kurie galėtų dirbti, tačiau neturi galimybių kasdien važinėti į darbą dėl įvairių priežasčių. Mums apvažiuoti visą rajoną būtų per brangu, todėl renkamės konkrečius maršrutus, kur potencialių darbuotojų koncentracija didesnė – Vabalninką, Pasvalį.
Tuo pačiu reikia atvirai pripažinti ir tai, kad egzistuoja dalis žmonių, kurie nenori ir neketina dirbti, o renkasi gyventi iš socialinių išmokų. Tai sudėtinga, bet reali problema, kurią galima spręsti tik per bendrą valstybės, savivaldos ir verslo dialogą.
Darbuotojų nuoma – įprasta praktika
– Mažos rajono įmonės nuolat ieško darbuotojų, tačiau jų rasti sunku. Tuo tarpu jūsų vadovaujama bendrovė, remiantis rekvizitai.lt duomenimis, lygiai prieš metus – praėjusių metų vasario 10 dieną – turėjo 428 darbuotojus, o šiandien „Biržų duonoje“ jų jau 500. Kaip jums pavyksta pritraukti ir išlaikyti tinkamus darbuotojus?
– Darbuotojai neateina vien dėl skelbimo – jie ateina ten, kur mato stabilumą, aiškią kryptį ir pagarbų požiūrį. Manau, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl „Biržų duona“ per metus išaugo nuo maždaug 428 iki apie 500 darbuotojų.
Pirmiausia, mes esame nuosekliai auganti, finansiškai stabili įmonė, kuri planuoja ne mėnesiui, o keliems metams į priekį. Žmonėms tai labai svarbu – ypač regione, kur saugumo jausmas darbo vietoje turi didelę reikšmę.
Antra, mes siūlome ne tik darbo vietą, bet ir aiškią sistemą: apmokymus, galimybę keisti pozicijas, augti kartu su įmone. Daugelis mūsų darbuotojų pradėjo nuo paprastesnių darbų, šiandien eina atsakingas pareigas. Tai kuria pasitikėjimą ir lojalumą.
Trečia, labai daug dėmesio skiriame darbo kultūrai. Mums svarbu pagarba, aiškios taisyklės, atviras dialogas ir vadovų įsitraukimas. Žmonės jaučia, kai į juos žiūrima ne kaip į resursą, o kaip į komandos dalį.
Ir galiausiai – mes esame konkurencingi. Tiek atlygio, tiek darbo sąlygų prasme. Tai matome ir iš to, kad pritraukiame darbuotojus ne tik iš Biržų rajono, bet ir iš aplinkinių regionų bei iš užsienio. Per pastaruosius kelerius metus vidutinis darbo užmokestis „Biržų duonoje“ augo daugiau kaip 10 proc. kasmet.
Visa tai kartu leidžia ne tik pritraukti žmones, bet ir juos išlaikyti. O ilgalaikėje perspektyvoje būtent tai ir yra stiprios, atsakingos regioninės įmonės pagrindas.
– Dar 2013 metais Verslo ir darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas kalbėjo apie darbuotojų nuomą kaip neišvengiamą darbo rinkos realybę. Tačiau regionuose ši praktika iki šiol vertinama atsargiai, kartais net skeptiškai. Ar galima sakyti, kad Biržų krašte „Biržų duona“ tapo viena pirmųjų, pradėjusių naudotis darbuotojų nuomos paslauga? Kodėl ryžotės šiam žingsniui ir kaip ši sistema veikia praktiškai?
– Darbuotojų nuoma šiandien nėra naujovė ar eksperimentas – tai brandžios darbo rinkos realybė, leidžianti verslui veikti lanksčiau ir greičiau prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Galbūt regionuose ji kartais suvokiama atsargiau, tačiau, mano nuomone, tai labiau susiję ne su pačia praktika, o su tuo, kad mažesnėse bendruomenėse dar nesame įpratę matyti daugiau kitataučių žmonių. Didžiuosiuose miestuose tai jau seniai tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
Galima sakyti, kad „Biržų duona“ Biržų krašte buvo viena iš pirmųjų, kuri ryžosi darbuotojų nuomos modelį taikyti praktiškai. Šį sprendimą priėmėme ne dėl taupymo, o dėl lankstumo, stabilumo ir aiškaus procesų valdymo, ypač augant gamybos apimtims ir susiduriant su sezoniškumu.
Praktikoje sistema veikia gana aiškiai: darbuotojų atranką, įdarbinimą ir teisinius klausimus prisiima partneriai, o mes esame atsakingi už darbo organizavimą, apmokymą, saugą ir integraciją į komandą. Mums svarbu, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo įdarbinimo formos ar tautybės, dirbtų tomis pačiomis sąlygomis, laikytųsi tų pačių standartų ir jaustųsi visaverčiais komandos nariais.
Taip pat svarbu suprasti, kad atvykę žmonės stiprina ir pačią regiono aplinką – jie čia gyvena, naudojasi paslaugomis, perka prekes, leidžia pinigus vietos versluose. Tai kuria papildomą ekonominį aktyvumą ir prisideda prie vietinio verslo augimo bei gyvybingesnių bendruomenių formavimosi. Ilgalaikėje perspektyvoje tai naudinga visiems.
Tos pačios teisės ir pareigos
– Kas šiame modelyje kelia daugiausia problemų, o kas įrodo, kad be darbuotojų nuomos šiandien verslui būtų gerokai sunkiau?
– Didžiausi iššūkiai šiame modelyje susiję ne su pačia darbuotojų nuoma, o su žmogiškaisiais ir organizaciniais aspektais. Kiekvienas naujas žmogus, ypač atvykstantis iš kitos kultūrinės aplinkos, reikalauja daugiau dėmesio – nuo adaptacijos ir kalbos barjero iki darbo kultūros bei saugos supratimo. Tai reiškia papildomą laiką, vadovų įsitraukimą ir nuoseklius mokymus.
Man, kaip vadovui, ypač svarbu, kad kitataučių darbuotojų integracija vyktų sklandžiai. Siekiame, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų kilmės ar įdarbinimo formos, būtų lygiaverčiai komandos nariai, dirbtų tomis pačiomis sąlygomis, turėtų tas pačias teises ir pareigas. Mums nepriimtina bet kokia diskriminacija – pagarba, saugumas ir aiškios taisyklės yra esminiai dalykai kasdienėje darbo aplinkoje.
Kitas iššūkis – požiūris visuomenėje. Mažesnėse bendruomenėse pokyčiai kartais priimami lėčiau, todėl tenka daugiau kalbėti, aiškinti ir rodyti pavyzdžiu, kad šie sprendimai yra atsakingi ir naudingi visiems.
Tačiau praktika aiškiai rodo, kad be darbuotojų nuomos šiandien verslui būtų gerokai sunkiau. Šis modelis suteikia lankstumo, leidžia greitai reaguoti į paklausos svyravimus, užtikrinti gamybos tęstinumą ir padeda spręsti struktūrinį darbo jėgos trūkumą regionuose.
Atsakingai taikoma darbuotojų nuoma nėra tik techninis sprendimas – tai vertybinis pasirinkimas, leidžiantis verslui augti, išlikti konkurencingam ir kartu kurti teisingą, pagarbią darbo aplinką. Šiandien tai jau vienas iš būtinų įrankių, jei norime, kad regioninis verslas būtų stabilus ir turėtų ateitį.
– Ar darbuotojų nuoma iš užsienio – tai signalas, kad vietoje nėra norinčių dirbti žmonių? Iš kokių šalių atvyksta darbuotojai ir kiek sudėtinga užtikrinti sklandų darbą dėl kalbos barjero?
– Darbuotojų nuoma iš užsienio nėra signalas, kad vietoje nėra norinčių dirbti žmonių. Didžioji dalis mūsų komandos, kaip ir minėjau, yra vietiniai – iš Biržų miesto ir rajono, tačiau tam tikrose srityse ir laikotarpiais vietinių darbo rinkos resursų tiesiog nepakanka. Tokiu atveju ieškome sprendimų, leidžiančių užtikrinti stabilų darbą ir nepertraukiamą gamybą.
Šiuo metu gamyboje dirba darbuotojai iš Ukrainos bei Filipinų.
Kalbos barjeras, be abejo, yra iššūkis, tačiau jis nėra neįveikiamas. Darbas organizuojamas taip, kad saugumas ir kokybė būtų absoliutus prioritetas, o komunikacija vyktų aiškiai ir suprantamai. Skiriame laiko mokymams, naudojame aiškias instrukcijas, o komandoje visada yra žmonių, galinčių padėti susikalbėti.
Gali kilti klausimų, bet žmonės tolerantiški
– Kaip užsienio darbuotojai pritampa prie „Biržų duonos“ kolektyvo – ar tai daugiausia fizinio darbo profesijos, ar jau turite ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų? Kaip vertinate jų integraciją?
– Mūsų patirtis rodo, kad užsienio darbuotojų integracija „Biržų duonoje“ vyksta sklandžiai, ypač tada, kai tam skiriamas sąmoningas dėmesys. Dauguma jų dirba gamybos srityje, kur reikalingas atsakingas, kruopštus darbas, disciplina ir gebėjimas dirbti komandoje. Tai nėra tik fizinis darbas – didelė dalis procesų reikalauja įgūdžių, tikslumo ir mokymosi.
Šiuo metu aukštesnės kvalifikacijos specialistų iš užsienio dar neturime, tačiau matome potencialą ateityje. Svarbiausia, kad, nepriklausomai nuo pareigų ar kilmės, visi darbuotojai vertinami pagal požiūrį į darbą, atsakomybę ir rezultatą.
Integraciją vertinu teigiamai. Ypač tai matyti tarp darbuotojų iš Ukrainos – dalis jų jau pramoko lietuvių kalbą, tapo pilnaverčiais komandos nariais, o kai kurie netgi planuoja savo ateitį Lietuvoje ir Biržuose. Darbuotojai iš Filipinų dar tik pradeda šį kelią, todėl šiuo metu investuojame daugiau laiko į jų apmokymą ir adaptaciją.
Man, kaip vadovui, svarbiausia, kad kolektyve vyrautų pagarba, aiškios taisyklės ir bendras tikslas. Kai žmonės jaučiasi priimti ir vertinami, integracija vyksta natūraliai, o komanda tampa stipresnė.
– Kaip vertinate vietos bendruomenės požiūrį į darbuotojus iš kitų šalių – ar, jūsų manymu, Biržai yra tolerantiški pokyčiams?
– Biržai, kaip ir dauguma mažesnių miestų, pokyčius priima atsargiau, tačiau tai nebūtinai reiškia netoleranciją. Mano patirtis rodo, kad bendruomenės požiūris dažniausiai priklauso nuo to, kiek aiškiai ir atvirai tie pokyčiai yra paaiškinami.
Natūralu, kad mažesnėse bendruomenėse žmonės nėra įpratę kasdien matyti daug kitataučių, todėl pradžioje gali kilti klausimų ar nuogąstavimų. Tačiau kai matoma, kad atvykę žmonės dirba, laikosi taisyklių, prisideda prie vietos ekonomikos ir bendruomenės gyvenimo, požiūris keičiasi.
Aš manau, kad Biržai iš esmės yra pragmatiška ir darbšti bendruomenė. Kai žmonės mato realią naudą – išsaugotas darbo vietas, augantį verslą, stabilumą – tolerancija auga natūraliai. Svarbu ir tai, kad patys darbdaviai prisiimtų atsakomybę už sklandžią integraciją, aiškias taisykles ir pagarbų elgesį visų atžvilgiu.
Todėl sakyčiau, kad Biržai yra pasirengę pokyčiams, jei jie yra nuoseklūs, paaiškinti ir grindžiami bendru interesu. Atvirumas ir pagarba čia veikia abipusiai – tiek iš bendruomenės, tiek iš verslo pusės.
– Kokie jums buvo praėję metai – labiau išgyvenimo ar augimo? Nemažai įmonių per tą laikotarpį visam laikui uždarė duris, o didėjanti mokestinė našta verslui tapo kasdienybe. Ar „Biržų duonai“ pavyko ne tik išsilaikyti, bet ir uždirbti?
– Praėję metai „Biržų duonai“ buvo aiškaus augimo, bet kartu ir didelio susitelkimo metai. Tai nebuvo lengvas laikotarpis – augančios sąnaudos, didėjanti mokestinė našta, darbo jėgos trūkumas ir bendra ekonominė įtampa vertė labai tiksliai skaičiuoti kiekvieną sprendimą. Tačiau būtent tokiose sąlygose ir pasimato, ar verslas turi tvirtą pagrindą.
Antrus metus iš eilės augame apie 20 procentų, o mūsų pramonės šakoje tai yra labai reikšmingas rezultatas. Ypač svarbu tai, kad net ir tokio augimo metu mums pavyksta išlaikyti pelningumą. Tai nėra savaime suprantama – tai sąmoningo planavimo, efektyvių procesų ir disciplinos rezultatas.
Pelningumas leidžia mums toliau investuoti į žmones, darbo sąlygas, technologijas ir verslo plėtrą, o ne tik reaguoti į trumpalaikius iššūkius. Mes neaugame bet kokia kaina – augame atsakingai, galvodami apie ilgalaikę vertę.
Trumpai tariant, tai buvo metai, kai daugeliui reikėjo kovoti už išlikimą, o mes rinkomės brandžius, kartais nepatogius sprendimus, kurie šiandien leidžia kalbėti ne tik apie stabilumą, bet ir apie tvarų augimą.
Turi būti kaip partneriai, o ne atskiros stovyklos
– Verslas savivaldybės gyvenimui yra itin svarbus dėl mokamų mokesčių. Ar esate skaičiavę, kiek pernai „Biržų duona“ prisidėjo prie Savivaldybės biudžeto?
– Tai labai svarbus klausimas, tačiau kartu ir toks, į kurį reikia atsakyti atsakingai. Mokesčiai mokami į skirtingus biudžetus – savivaldybės, valstybės, „Sodros“ – ir jie kinta priklausomai nuo metų, investicijų ir augimo tempo.
Viso per 2025 metus sumokėjome – 10 mln. eurų įvairių mokesčių (Sodrai, VMI, GPM, PVM), iš jų Gyventojų pajamų mokesčio – 1,5 mln. eurų, kuris, mano žiniomis, visas lieka savivaldai.
Tačiau galiu pasakyti aiškiai: „Biržų duona“ yra vienas reikšmingiausių mokesčių mokėtojų Biržų rajone. Kiekvienais metais į biudžetus sumokame milijonines sumas – per gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas, nekilnojamojo turto, žemės ir kitus mokesčius. Didelė jų dalis grįžta būtent į Savivaldybės biudžetą.
Taip pat svarbu suprasti, kad verslo indėlis neapsiriboja vien mokesčiais. Apie 500 darbo vietų, stabilios pajamos žmonėms, užsakymų grandinė vietos tiekėjams, paslaugų pirkimas regione – visa tai kuria papildomą ekonominį efektą, kuris tiesiogiai stiprina savivaldybės finansus ir bendruomenės gyvybingumą.
Mūsų požiūris paprastas: augantis ir pelningas verslas reiškia didesnį indėlį į rajono gerovę. Todėl mums svarbu ne tik uždirbti, bet ir augti čia, Biržuose, investuoti į žmones ir kurti ilgalaikę vertę kraštui, kuriame patys gyvename.
– Ar jaučiate atgalinį ryšį iš vietos valdžios – ar savivaldybė domisi, kaip verslui sekasi, galbūt siūlo pagalbą? O gal, kaip dažnai sakoma, didžiausia parama verslui yra tiesiog netrukdyti dirbti?
– Atgalinis ryšys iš vietos valdžios yra, tačiau jis galėtų būti aktyvesnis ir sistemiškesnis. Savivaldybė domisi, kaip sekasi didžiausiems darbdaviams, vyksta dialogas, tačiau dažniausiai jis būna reaktyvus, o ne paremtas ilgalaike partneryste.
Iš verslo pusės didžiausia vertė – aiškios taisyklės, stabilumas ir prognozuojamumas. Šiuo požiūriu posakis, kad didžiausia parama verslui yra „netrukdyti“, turi daug tiesos. Kai sprendimai yra nuoseklūs, o procedūros – paprastos ir greitos, verslas pats randa būdų augti, investuoti ir kurti darbo vietas.
Kita vertus, šiandienos kontekste savivaldybės vaidmuo galėtų būti platesnis – ypač sprendžiant regioninius iššūkius, tokius kaip darbuotojų mobilumas, infrastruktūra, profesinis rengimas ar investicinės aplinkos gerinimas. Čia verslas ir savivalda turi veikti kaip partneriai, o ne atskiros stovyklos.
Manau, kad stiprus regionas gimsta tada, kai verslas, savivalda ir bendruomenė kalbasi atvirai. Verslas gali pasiūlyti patirtį ir sprendimus, savivalda – sudaryti sąlygas jiems įgyvendinti. Kai ši pusiausvyra veikia, laimi visi.
Galėtų gyventojams tiekti karštą vandenį, bet…
– Neseniai įsigijote du žemės sklypus Plento gatvėje, Biržų mieste, netoli esamos duonos kepyklos. Ar tai investicija į ateitį, ar sprendimas, diktuojamas dabartinių poreikių? Ar jau aišku, kokią veiklą ten planuojate vystyti?
– Tai investicija į ateitį, bet kartu ir labai pragmatiškas sprendimas, paremtas šiandienos realijomis. „Biržų duona“ auga, plečiasi gamyba, didėja darbuotojų skaičius, todėl natūralu, kad esama infrastruktūra turi ribas.
Žemės sklypų įsigijimas šalia esamos kepyklos mums pirmiausia reiškia galimybę planuoti į priekį. Šiandien dar nesame priėmę galutinio sprendimo, kokia konkreti veikla ten bus vystoma, tačiau kryptis aiški – tai bus susiję su gamybos, logistikos ar kitų verslo procesų plėtra.
Svarbiausia, kad tokie sprendimai nėra spontaniški. Mes sąmoningai kuriame rezervą augimui, kad ateityje nereikėtų skubėti ar priimti sprendimų spaudžiant aplinkybėms. Tai leidžia išlaikyti lankstumą ir reaguoti į rinkos pokyčius.
Man, kaip vadovui, labai svarbu, kad „Biržų duona“ augtų čia, Biržuose, investuotų į vietą, kurioje dirba ir gyvena mūsų žmonės. Todėl šiuos sklypus matau kaip ilgalaikę investiciją, kuri dar labiau sustiprins įmonės pozicijas regione.
– Esate investavę į saulės elektrinių parką. Per kiek laiko tokia investicija realiai atsiperka? Ar svarstėte galimybę ne tik apsirūpinti elektra patiems, bet ir tiekti ją gyventojams arba gaminti šilumą ir ją parduoti?
– Investicija į saulės elektrinių parką buvo sąmoningas, ilgalaikis sprendimas, kuris jau davė labai apčiuopiamų rezultatų. Pavyzdžiui, 2020 metais pastatyta saulės elektrinė atsipirko vos per 2,5 metų. Tokį greitą atsiperkamumą lėmė itin aukštos elektros kainos 2022 metais, tačiau tai tik patvirtino, kad sprendimas buvo teisingas ir priimtas laiku.
Šiuo metu patys pasigaminame apie trečdalį metinio suvartojamo elektros kiekio, o pernai vasarą užbaigtas antrasis saulės elektrinių parkas leis šią dalį padidinti iki maždaug 40 procentų. Tai reikšmingai mažina mūsų priklausomybę nuo rinkos svyravimų ir stiprina įmonės energetinį stabilumą.
Be to, iki balandžio pabaigos planuojame įsidiegti elektros kaupimo sprendimus. Tai leis pikiniais momentais, kai elektros gamyba viršija mūsų poreikį, energiją sukaupti kaupikliuose, o vėliau ją naudoti nakties metu ar kitais laikotarpiais, kai saulės generacijos nėra. Tai dar vienas žingsnis didesnio efektyvumo ir savarankiškumo link.
Kalbant apie plėtrą, turime ir antrinį šilumos panaudojimą – vasaros metu teoriškai galėtume tiekti karštą vandenį gyventojams, jei šalia būtų gyvenamųjų namų kompleksas. Tačiau tokie sprendimai labai priklauso nuo infrastruktūros ir urbanistinio planavimo, todėl kol kas tai labiau potencialas nei konkretus projektas.
Žalioji energija mums svarbi ne tik dėl ekonomikos – tai ir tvaraus verslo vystymo dalis. Nuosekliai plečiame elektrinių automobilių parką, kuriuo vežiojame savo produkciją, ir šie automobiliai yra varomi mūsų pačių pagaminta elektra.
Ambicijos ir sprendimai
– Ar dažnai jums tenka rizikuoti priimant sprendimus? Ar lengva tai daryti žinant, kad nuo jūsų sprendimų priklauso ne tik pusės tūkstančio darbuotojų ateitis, bet ir dalis viso rajono gerovės per mokesčius, papildančius savivaldybės biudžetą?
– Rizikuoti tenka nuolat – be rizikos verslas paprasčiausiai nejuda į priekį. Tačiau bėgant metams keičiasi pats požiūris į riziką. Tai nebėra impulsyvūs sprendimai ar „ėjimas į nežinomybę“, o apskaičiuota, įvertinta ir valdoma rizika.
Žinoma, lengva tai pavadinti skaičiais ar strategija, bet žmogiškasis aspektas niekur nedingsta. Suvokimas, kad nuo sprendimų priklauso apie 500 darbuotojų ir jų šeimų stabilumas, taip pat reikšminga dalis rajono ekonomikos per mokamus mokesčius, uždeda labai didelę atsakomybę. Tai nepalengvina sprendimų – priešingai, verčia juos dar labiau apgalvoti.
Man svarbu priimti tokius sprendimus, kurie būtų tvarūs ilguoju laikotarpiu. Kartais tai reiškia lėtesnį augimą, kartais – nepatogius ar nepopuliarius sprendimus, bet tik taip galima išlaikyti stabilumą. Aš tikiu, kad vadovo pareiga nėra vengti rizikos, o prisiimti ją sąmoningai, remiantis faktais, komandos įžvalgomis ir aiškia kryptimi.
Galiausiai atsakomybė nėra našta – tai ir motyvacija. Ji primena, kad sprendimai daromi ne dėl skaičių lentelėje, o dėl realių žmonių ir bendruomenės, kurioje pats gyveni.
– Ar visus pernai suplanuotus sumanymus pavyko įgyvendinti? Kokius ambicingiausius tikslus sau keliate šiems metams?
– Versle retai kada pavyksta įgyvendinti viską tiksliai pagal planą, ir praėję metai nebuvo išimtis. Dalis sumanymų buvo įgyvendinti net greičiau, nei tikėjomės, dalį teko koreguoti, peržiūrėti ar nukelti. Tačiau svarbiausia, kad strateginė kryptis liko nepakitusi, o pagrindiniai tikslai – pasiekti.
Didžiausi praėjusių metų darbai buvo susiję su plėtra ir efektyvumu: naujų parduotuvių atidarymas, esamų atnaujinimas, investicijos į energetinį savarankiškumą, žmones ir procesus. Tai dalykai, kurie neduoda momentinio rezultato, bet kuria tvirtą pagrindą ateičiai.
Kalbant apie šiuos metus, ambicijų nemažiname. Mūsų tikslas – toliau augti tvariai, išlaikant pelningumą, investuoti į žmones, darbo aplinką ir technologijas. Planuojame naujas parduotuves, tęsiame infrastruktūros plėtrą, diegiame elektros kaupimo sprendimus, stipriname logistiką ir gamybos pajėgumus.
Man svarbiausia, kad augimas būtų valdomas ir prasmingas. Tikslas nėra augti bet kokia kaina – tikslas augti taip, kad „Biržų duona“ ir po dešimties ar dvidešimties metų būtų stipri, konkurencinga ir reikalinga tiek žmonėms, tiek regionui.
– Ar jaučiate didesnę atsakomybę veikti skaidriai ir tvariai vien todėl, kad esate didžiausias darbdavys rajone ir jūsų sprendimai matomi visai bendruomenei?
– Be jokios abejonės – atsakomybė šiuo atveju yra didesnė. Būnant didžiausiu darbdaviu rajone, kiekvienas sprendimas tampa ne tik vidiniu įmonės klausimu, bet ir bendruomenės interesų dalimi. Tai puikiai suprantame ir to nesislepiame.
Skaidrumas ir tvarumas mums nėra komunikaciniai šūkiai. Tai kasdieniai sprendimai – kaip elgiamės su darbuotojais, partneriais, kaip mokame mokesčius, kaip investuojame ir kaip reaguojame į klaidas. Kai esi matomas, negali sau leisti trumpalaikių sprendimų, kurie gal ir duotų greitą naudą, bet ilgainiui kenktų pasitikėjimui.
Taip pat jaučiame atsakomybę rodyti pavyzdį. Regionuose ypač svarbu, kad stiprus verslas parodytų, jog galima augti sąžiningai, investuoti į žmones, aplinką ir technologijas, neperkeliant problemų kitiems. Tai kuria pasitikėjimą ne tik įmone, bet ir pačiu verslu kaip reiškiniu.
Galiausiai tai ir asmeninis dalykas. Čia gyvename, čia dirba mūsų žmonės, čia auga mūsų vaikai. Todėl veikti skaidriai ir tvariai nėra pareiga „dėl statuso“ – tai natūralus pasirinkimas, jei galvoji apie ilgalaikę vertę ir bendruomenės ateitį.
Išvažiuoja tam, kad sugrįžtų
– Ką pasakytumėte biržiečiui, kuris šiandien svarsto – likti gimtajame krašte ar ieškoti ateities svetur?
– Pirmiausia pasakyčiau – tai labai asmeninis sprendimas, ir jis nėra nei teisingas, nei klaidingas savaime. Natūralu norėti daugiau galimybių, patirčių ar saugumo jausmo. Tačiau kartu noriu pasakyti ir tai, kad Biržai šiandien nėra vieta be ateities.
Kalbėdamasis su savo aplinkos žmonėmis vis dažniau girdžiu mintį, kad, pavyzdžiui, Vilnius tampa vis mažiau patogus gyventi – nuolatinės spūstys, ilgos kelionės į darbą ir iš jo, vaikų vežiojimas į mokyklas ar būrelius užima nepaprastai daug laiko. Biržuose to tiesiog nėra: trumpi atstumai, jokių kamščių, daugiau laiko šeimai ir sau.
Žinoma, regionui labai svarbu, kad kartu būtų kuriama ir konkurencinga švietimo sistema, stiprus neformalusis ugdymas, kad tėvai su vaikais turėtų realų pasirinkimą. Tai viena iš sričių, kuri lemia, ar jauni žmonės pasiliks, ar sugrįš.
Išvykimas gali būti vertinga patirtis, bet jis neturi būti vienpusis bilietas. Grįžtančius žmones su puikiu išsilavinimu, net baigusius universitetus užsienyje, tikrai įmanoma pritraukti – tai rodo ir mūsų komandos sudėtis. Turime žmonių, kurie grįžo su naujomis žiniomis, požiūriu ir patirtimi ir šiandien sėkmingai kuria vertę čia, Biržuose.
Todėl biržiečiui, kuris svarsto likti ar išvykti, sakyčiau: pasaulis platus, bet gyvenimo kokybė ne visada matuojama miesto dydžiu. Jei čia kuriamos sąlygos dirbti, augti ir auginti vaikus, Biržai gali būti labai gera vieta gyventi. O mūsų, kaip darbdavių ir bendruomenės narių, pareiga – tą pasirinkimą padaryti realų.
Asmeninio albumo nuotr.
"Biržų duonos" nuotr.
"Biržų duonos" nuotr.
"Biržų duonos" nuotr.