Kokie svarbiausi prisiminimai, susiję su Jūsų vaikystės ir jaunystės Biržais bei čia gyvenančiais žmonėmis?
Kaskart su šeima vaikščiodama po Biržus pastebiu ir džiaugiuosi, kaip jie gražėja, tampa traukos objektu ne tik užsienio svečiams, bet ir didmiesčių gyventojams. Prisipažinsiu, truputį apmaudu, kad mano paauglystėje minami Apaščios paupio takeliai link maudyklos „Lenciūgas“, pilies prieigos su piliakalniu ir Širvėnos ežero pakrantė nuo Astravo rūmų neatrodė taip, kaip dabar.
Tačiau su didžiule nostalgija prisimenu pilnutėlius žaidžiančių vaikų daugiabučių kiemus su dviračiais, krepšinio ir kvadrato varžybomis, šokinėjimą per „gumytę“, slėpynes sutemus ir lakstymą nuo įtūžusių senolių, kai iki išnaktų čiauškėdavom kieme ant suoliuko po langais. Šventa šeštadienio turgaus tradicija. Kultūros centro rūbinė, kur kabindamos ir dalindamos paltus jautėmės svarbiausiomis personomis. Rodos, tada pažinojau visus.
Ir tai buvo esminis skirtumas išvykus į Šiaulius, po to į Kauną, kur viskas svetima ir nepažįstama. Ten nebuvo mėgstamiausių vietelių, biržietiškos tarmės, ledų kioskelių ir taip lengvai pasiekiamo gaivinančio ežero.
Jūsų prisiminimai, susiję su muzika iš Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla?
Šviesiai prisimenu tuos septynerius metus, kai lankiau muzikos mokyklą ankštame pastate. Gerai sekėsi groti fortepijonu pas Palmyrą Briedienę, solfedžiuoti – pas Jūratę Duderienę, su muzikos istorija susipažinau pas Juozą Puplauskį.
Jau pirmoje klasėje prasidėjo nenutrūkstama Dainų švenčių dalyvės kelionė, „Dainų dainelės“ konkursai. Mokytoja Palmyra net du kartus paruošė mūsų ansamblį televiziniam filmavimui. Dėkinga jiems visiems už padėtus pamatus mano tolesnei muzikinei veiklai.
Kaip gyvenime pasirinkote muziką, kūrybą?
Pirmąją dainą parašiau 1993 metais, kai man buvo penkiolika. Beje, tai buvo vyresnių „Aušros“ mokyklos mokinių užsakymas šimtadieniui. Sėkmingas debiutas tapo stipriu motyvu vis daugiau laiko praleisti prie pianino. Tuo metu dalyvaudavau populiariuose skaitovų konkursuose ir stengdavausi įterpti į pasirodymą dainuojamosios poezijos, pritardama sau gitara (ja groti išmokė a. a. L. Aukštuolienė).
Konkurso „Šauniausias moksleivis“ muzikinis prisistatymas nuvedė net iki respublikinio, televizinio turo. O nuo 17 metų ėmiau vadovauti popchorui „Lietaus vaikai“, tad kūryba ėmė lietis laisvai. Repertuare – tik autorinės dainos. Tuomet ir gimė populiariosios dainos „Žiogas“, „Ankstų rytą“, „Lietaus išdaigos“, kurios net ir po 30 metų vis dar skamba vaikų lūpose. Su popchoru įrašėme visas šias dainas. Tad turėjau kasetę, bet neturėjau natų – tik tekstus su akordų raidėmis virš jų.
Studijuojant reikėjo atlikti praktiką mokyklose, ir visi grupiokai skundėsi, kad neturi gražių dainelių vaikams. Tada daviau jiems paklausyti savo kasetės. Mano nuostabai, ji nukeliavo net iki harmonijos dėstytojo Stragio. Kadangi mano dainos išsiskyrė sinkopuota ritmika, o pati nemokėjau jų teisingai užrašyti, pasinaudojau jo konsultacijomis ir ėmiausi tvarkingai rašyti natas penklinėje.
Kai visos kasetės dainos buvo užrašytos, kilo idėja išleisti jų rinkinį. Universitetas išleido pirmąją dainų knygą „Ryto dainelė“ (1999). Po jos sekė „Pro vaikystės langą“ (2000). Persikėlus gyventi į Kauną, leidybos ėmiausi pati. 2003 m. išleidau „Varpelis vėl kviečia“. Po penkerių metų, išėjusi ilgų (šešerių metų) motinystės atostogų, parašiau tik šešias dainas.
2014-aisiais, vėl grįžus į pedagoginį darbą, atsirado poreikis turėti gražiausias dainas rinkinyje. Taip vienas po kito iš spaustuvės keliavo dainų rinkiniai „Padovanok svajonę“, „Su daina ir šypsena“, operytė „Ežio namas“. Norėjosi, kad su šia pamokančia, bet naujomis spalvomis nušvitusia istorija susipažintų kuo daugiau Lietuvos vaikų. 30 minučių trukmės operytę biržiečiams pristatė ir pirmoji mano mokytoja Jūratė su Vlado Jakubėno muzikos mokyklos jaunučių choru.
Šiandien mano kūrybos skrynioje – 12 miuziklų vaikams, kurie buvo pastatyti skirtingose Lietuvos ugdymo įstaigose. Premjeros laukia tryliktasis – „Sniego miesto paslaptis“, kuriam aktorių atranką skelbiau tarp suaugusių dainininkų. Nuo vaikystės mano vedamoje registracijos knygoje šiuo metu yra 183 dainos, neskaitant miuziklų ir instrumentinių kūrinių.
Jūsų auditorija – vaikai. Kodėl būtent vaikai?
Šio klausimo esu sulaukusi ir prieš 20 metų. Tada atsakiau taip: augu aš, auga ir mano dainos. Galėčiau atsakyti taip ir dabar, juk nesinorėtų performuluoti – senstu aš, sensta ir mano dainos…
Iš tiesų kuriu tai, kokia aplinka mane supa. Jei pamokas vedu jaunesniems mokiniams – atsiranda poreikis naujam vaikiškam repertuarui. Kai dainuoju mišriame suaugusiųjų chore – ateina noras parašyti ir sudėtingesnį, šešiabalsį kūrinį.
Kada dažniausiai kuriate muziką?
Kelios valandos iki vidurnakčio – idealus kūrybinis momentas. Jei jis pavykęs – skubu perkelti natas į kompiuterį ir paruošti jas spausdinimui arba įkeliu į savo muzikos elektroninę parduotuvę „Indros dainos“. Jei rezultatas iki galo netenkina – palaukiu kitos dienos, kad galėčiau „šviežia galva“ permąstyti kūrybinius sprendimus.
Ar turite kokių nors kūrybai padedančių ritualų?
Norint kurti, turi būti vidinė laisvė, atsipalaidavimas.
Neturiu konkrečių mūzų ar įkvėpėjų. Dažniausiai bangos iš kosmoso atveda prie instrumento ir sudėlioja pirštus ant klavišų. Kuriu iš širdies – be jokio matematinio skaičiavimo ar kompozicijos konstravimo.
Ar būna dienų, kai nėra minčių, įkvėpimo kurti?
Prieš kelis metus ilgas karantininis laikotarpis ir kūryba buvo visai nesuderinami dalykai. Supratau, kad vidinė įtampa blokuoja kūrybines galias.
Ar turite pomėgį, visiškai nesusijusį su muzika?
Žmonėms, dirbantiems intelektinį darbą, nesvetimas perdegimo jausmas. Jį patyriau ir aš, tačiau gyvenimo ir veiklos tempą natūraliai sustabdė užgriuvę karantino metai. Tada atradau medžių genėjimo, formavimo, dekoratyvinio želdinimo aistrą. Per dvejus metus baigiau mokslus ir iki šiol mielai gražinu tėvų, draugų ir klientų želdynus. Tobulinausi net pas japoniško sodo įkūrėją.
Ar skirstote savo laiką į darbymetį ir atostogas, į darbą ir laisvalaikį?
Deja, čia pirmu smuiku groja įkvėpimas. Nesvarbu, ar savaitgalis, ar naktis, ar atostogos – jei tik atsiranda vidinis poreikis kūrybinei veiklai, skubu jį išnaudoti. Tačiau džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais galiu susiplanuoti ir laiką sau – reguliariai lankau sporto užsiėmimus ir masažo procedūras, dainuoju mišriame chore „Saluto“, su kuriuo ištisus metus koncertuojame ir keliaujame. Jei ne choro kelionės, nebūčiau aplankiusi žadą atimančių Norvegijos, Sakartvelo, Pietų Prancūzijos, Šiaurės Italijos gamtos kampelių. Džiaugiuosi, kad rudenį skrisime į Japoniją ir Pietų Korėją.
Pasikalbėkime apie praėjusius metus. Kokie jie Jums buvo? Kokiais darbais ir projektais didžiuojatės?
Turiu pripažinti, kad praėję metai neišpildė visų lūkesčių, į kuriuos dėjau viltis ir pastangas, tačiau trys projektai itin džiugina.
Kauno rajono meno mokyklai minint 50 metų jubiliejų, Kauno dramos teatre parodėme mano miuziklą „Kas liepynėj susipynė” pagal R. Skučaitės tekstą. Prie dirigento pulto stovėjau stebėdama net 217 atlikėjų.
O prieš žiemos šventes kai kurias Lietuvos meno mokyklas jau pasiekė pirmojo meno mokykloje pastatyto miuziklo „Dūzgės avily” spausdinti leidiniai – mokytojo ir mokinio knygos.
Kadangi kiekvieną rugpjūtį organizuoju muzikos mokytojų stovyklą „Vasara su muzika“, ypač emocionaliai ir turiningai su 44 mokytojomis šventėme Čiurlionio gimtadienį Druskininkuose. Šis tradicinis susibūrimas prieš naujus mokslo metus mums būna kaip energijos užtaisas. Pernai buvome pakviestos nusifilmuoti televizijos laidoje.
Ką siekiate perduoti savo mokiniams? O ko, Jūsų nuomone, išmokyti tiesiog neįmanoma?
Mokiniams ir savo dukroms stengiuosi išugdyti savybę nebijoti būti originaliems, bet mokėti apginti savo nuomonę. Aš nenoriu taikytis prie menkavertės muzikos mados, nedarau savo dainų fonogramų, bet stengiuosi įtikinti, kad gyvas atlikimas, akompanavimas visada bus vertingesnis, šiltesnis klausytojui. Kantrybė ir laikas – puikaus rezultato garantas.
Teoriškai galime išmokti bet ką.
Tačiau esu įsitikinusi, kad motyvacija daro stebuklus.
Net ir pats gabiausias vaikas, nepajusdamas vidinės ugnies bet kuriai veiklai, neišnaudos savo potencialo ir neišgyvens saviraiškos laimės bei kūrybinės galios.
Labai gera buvo stebėti degančias vaikų akis, kai jie sudalyvavo Kaišiadoryse fiksuojant gitarų ir ukulelių grojimo rekordą.
Jums labiau patinka mokyti vaikus ar kurti?
Abu dalykai suteikia didžiulį malonumą, kai jie pavyksta. Pradėdama pedagoginį kelią žinojau, kad reikės mažiausiai dešimties metų, kad įgyčiau patirties, išminties ir profesinio meistriškumo, tačiau nenutuokiau, jog svarbiausia dedamoji – kantrybė. Pamažu pradėjau jausti šios savybės stygių, todėl drąsiai galiu sakyti, kad geras ir kantrus mokytojas – tai pašaukimas, dovana.
Tikiuosi, supratote, kad šiuo metu man smagiau kurti.
Įsimintiniausias nuotykis Jūsų gyvenime?
1995 metais Biržų kultūros namuose vyko TV viktorina „Moki žodį – žinai kelią”. Dalyvavo žymiausi ir protingiausi biržiečiai – mokytojai ir mokiniai. Aš tuomet buvau vienuoliktokė. Matyt, buvo tokia sėkminga diena, kad lengvai susirinkau taškus ir patekau į finalą, kuriame įveikiau varžoves.
Iki šiol nesuprantu, kaip žinojau visus atsakymus, bet jie atnešė didžiausią nuotykį – kelionę į Paryžiaus Disneilendą. Tai buvo pirma kelionė į užsienį, pirmas skrydis lėktuvu, pirmos nakvynės puikiame viešbutyje prie Triumfo arkos, važiavimas metro, pakilimas į Eifelio bokštą, Luvro muziejus, vakarinis plaukimas Sena ir visa diena pramogaujant Disneilende!
17 metų – ir pati viena Paryžiuje. Nežinau, ar dabar leisčiau savo septyniolikmetę dukrą vieną į Paryžių…
Po šios kelionės supratau, kad noriu studijuoti turizmo vadybą, kuri prieš 30 metų atrodė visiška naujovė – egzotiška ir unikali. Tačiau stojamiesiems reikėjo laikyti matematikos egzaminą, kuris galutinai sugriovė šią mano svajonę.
Kokios vertybės Jums gyvenime svarbiausios?
Teisybė, teisingumas – visada bus ta pusė, kurioje aš stovėsiu. Todėl mūsų šeimoje natūraliai viskas sąžininga, atvira. Nors dukros paauglės, jomis pasitikime ir nekonfliktuojame.
Ar dažnai lankotės Biržuose? Gal turite vis dar čia mėgstamą vietelę?
Nors Biržus ir tėvus, seserį aplankome retokai – tik kelis kartus per metus – visada pasisveikiname su ežeru nuo piliakalnio arba tilto. Per Kalėdas prie miesto eglės susitinkame su į Biržus grįžtančiais draugais. Velykų tradicija tapo šeimyniškas pasivaikščiojimas po Dauguviečio parką. O vasarą keturiese būtinai išplaukiame su vandens dviračiu ir maudomės ežero viduryje.
Papasakokite apie savo šeimą.
Mano vyras Ramūnas – taip pat biržietis. Su juo esame pažįstami nuo pirmos klasės. Jis – informacinių technologijų dėstytojas Kauno technikos universitete. Auginame dvi paaugles dukras.
Ar Jūsų dukros muzikuoja?
Taip, dukros muzikuoja. Vyresnė, Saulė, baigė meno mokyklą kankliuodama, dabar groja būgnais, o jaunesnė, Vaiva, šiemet baigs smuiko klasę.
Ar turite mėgstamiausią posakį? Koks jis?
Kadangi abu su vyru esame biržiečiai, namuose kalbamės biržietiškai. Tai, ko gero, dažniausiai pasikartojanti frazė – Ti kū tūjė?
Esate laiminga moteris?
Kadangi neturiu prietarų, fobijų, moteriškų silpnybių, pasitikiu savo jėgomis ir intuicija, išmokau vertinti ir džiaugtis tuo, ką turiu, ką patiriu, ką gražaus matau aplink – esu laiminga moteris.
Su kokiomis viltimis pasitikote Naujuosius?
Kadangi prasidėję metai – Arklio metai, o tai yra mano metai – tikiu, kad jie bus visokeriopai sėkmingi. Ir tuo tikrai tikiu.
Jūsų žodis žemiečiams.
Brangūs biržiečiai, dėkoju už tai, kad puoselėjate šį unikalų gamtos kampelį, didžiuojatės juo, garsinate Biržų vardą ne tik savo darbais, gražumynais ir skanumynais, bet ir kultūrine veikla. Jaučiu, kad ir vaikams, ir senjorams gera gyventi Biržuose.
Dosjė:
Indra Mažuikaitė gimė ir augo Biržuose. Baigusi Šiaulių universitetą, pedagogines studijas tęsė Lietuvos muzikos akademijoje Kaune. Ji – šešių dainų knygų autorė, kurianti dainas ir miuziklus vaikams.
Šiuo metu Indra dirba Kauno „Tylos muzikos studijos“ muzikos pažinimo mokytoja, Garliavos Jonučių progimnazijoje moko vaikus groti ukulele, o Kauno rajono meno mokykloje diriguoja jungtiniam mokinių orkestrui, atliekančiam stambius autorinius kūrinius – miuziklus, mišias.
Be pedagoginio darbo, ji veda praktinius seminarus, organizuoja vasaros stovyklas Lietuvos muzikos pedagogams ir aktyviai dalijasi savo kūrybine patirtimi.
Jos kūrybos skrynioje – 12 pastatytų miuziklų vaikams, įgyvendintų įvairiose Lietuvos ugdymo įstaigose. Šiuo metu laukiama tryliktojo – Sniego miesto paslaptis – premjeros. Šiam kūriniui kompozitorė aktorių atranką skelbė tarp suaugusių dainininkų.
Nuo vaikystės kruopščiai pildomoje jos registracijos knygoje šiuo metu yra net 183 dainos – neskaitant miuziklų ir instrumentinių kūrinių.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.