Be grėblio ir šakių – plikomis rankomis
Skaisčiai šviečiant saulei ir degant atminties laužui, rodos, net ir nosį gnaibęs šaltukas nebuvo toks baisus. Mokyklos bendruomenė buvo pakviesta į kiemą, prie liepsnojančio laužo. Sugiedojus Lietuvos himną, renginio vedėjai priminė pavardes žuvusiųjų lemtingą 1991 metų sausio 13-osios naktį. Šią lemtingą mūsų šalies likimui atmintiną dieną ir žuvusiuosius minime jau 35 metus.
Biržų „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Rimantas Mikoliūnas pasidalijo savo asmeniniais prisiminimais:
„Nuo seno žinomas posakis, kad su grėbliu ir šakėmis prieš tanką nepašokinėsi. Tačiau žmonės, stovėję sargyboje prie Televizijos bokšto ir tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pastato (dabar – Seimas), neturėjo nei grėblių, nei šakių, bet vien jų buvimas reiškė labai daug.
Vėliau teko girdėti viename interviu rusijos generolą sakant, kad rusų kariai nedrįso pulti, nes, pasak jų, buvo „per daug mėsos“. O tai reiškia – galėjo būti pralieta labai daug kraujo. Taigi žmonių vienybė padarė labai daug. Drąsus stovėjimas kartu, dainų dainavimas, dalijimasis karšta arbata ir sumuštiniais, kuriuos nešė šalia ginamų pastatų gyvenę žmonės, mus dar labiau suvienijo“, – kalbėjo R. Mikoliūnas.
Nenusakomas vienybės jausmas
Pasak mokytojo, to jausmo neįmanoma perteikti ar nupasakoti net ir šiandien. „Buvo juntama ne žodinė, o dvasinė vienybė. Panašų vienybės jausmą jaučiau stovėdamas Baltijos kelyje, tačiau Sausio 13-ąją jausmas buvo dar stipresnis“, – kalbėjo R. Mikoliūnas.
Jis prisiminė vieną ryškesnių jam įstrigusių epizodų, kai tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, atidaręs langą, šūktelėjo susirinkusiai miniai, kad skirstytųsi. „Manau, jis puikiai suprato, kad niekas net neketina skirstytis. Ir aš pats tai puikiai mačiau“, – sakė R. Mikoliūnas.
Mokytojas pridūrė, kad tuomet nemažai biržiečių, buvusių Vilniuje, stovėjo kartu su visa Lietuva. „Nebuvo jokių mobiliųjų telefonų. Nutrūkus televizijos transliacijai, daugelis, žinodami, kad namuose likę artimieji nerimauja, su buvusiu šios mokyklos ūkvedžiu Rimantu Valintėliu ėjome Gedimino prospektu ieškodami telefono automato, kad paskambintume namiškiams ir juos nuramintume“, – dalijosi prisiminimais R. Mikoliūnas.
Laisvė be atsakomybės – tik žodžiai
Mokytojas priminė, kad šiandien laisvę kiekvienas suvokia skirtingai – daugelis mano, jog laisvė reiškia galimybę daryti, ką nori. „Aš tik noriu priminti, kad laisvė – tai visų pirma atsakomybė, o laisvė be atsakomybės – tai jau anarchija. Todėl dar kartą sveikinu su Laisvės švente, su visa pagarba mūsų laisvės gynėjams“, – palinkėjo R. Mikoliūnas.
Prie atminties laužo skambėjo dainos, eilėraščiai, susirinkusieji stiprinosi Biržų šauliukų išvirta koše.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.