KAS TAS NEPOTIZMAS?
Nepotizmas – šiokia tokia šviežiena. Net kompiuteris, kaip klaidingą, tą žodį, pabraukia raudonai. O štai dirbtinis intelektas žino, kas yra nepotizmas. Tai tarnybinės padėties naudojimas giminaičiams ar artimiems asmenims globoti, suteikiant jiems aukštas ir pelningas pareigas. Nesvarbu, kad tie artimi žmonės neturi išmanymo tokias pareigas eiti. Pasirodo, nepotizmas buvo jau viduramžiais, kai popiežiai į svarbias pareigas skirdavo savo giminaičius.
– Išeitų, kad tas nepotizmas jokia naujiena ar šviežiena. Man tik neaišku, kaip išsiaiškinsi, ar tas žmogus tinka toms pareigoms, jeigu jo nepaskirsi?! Dabar tokia mada: jeigu sumanus giminaitis gauna gerą darbą, tai jau nepotizmas? Jeigu partija į ministro kėdę pasodina visišką neišmanėlį, tada viskas tvarkoje?! – stebėjosi bičiulis Stasys. Ir svarstė: – Štai JAV prezidentas Trampas į Maskvą derėtis su Putinu pasiuntė ir žentą Kušnerį. Ir niekam dėl to galvos neskauda! O sakoma, kad Amerika – demokratijos lopšys. Gal jau reikia baigti kovas su tuo nepotizmu?
Gali būti, kad tos kovos nieko vertos. Gal ir neteisingos. Jeigu vienas iš giminės užima aukštą postą, tai visa giminė turi kentėti? Kiti negali gauti gerų postų, kad nekiltų įtarimų dėl to nelemto nepotizmo? O juk per rinkimus, kad saviškis laimėtų, visa giminė pinigų reklamai aukojo.
Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai.
NEPOTIZMO TURIME SU KAUPU?
Specialiųjų tyrimų tarnyba, tyrusi nepotizmo reikalus, nustatė, kad savivaldybių administracijose kone kas penktas valdininkas yra susijęs giminystės ryšiais.
– Na ir ką padarysi?! Juk sakoma, kad Lietuva – švogerių kraštas, – pasišaipė Stasys. Pasak jo, dabar skiriant į kokias pareigas žiūrima, kad žmogus būtų ištikimas partijai, o dalykinės savybės atsiduria kone paskutinėje vietoje.
Gal politinė priklausomybė irgi nepotizmo apraiška? Kai dirbama ne tiek Lietuvos valstybei, kiek dėl vienos ar kitos partijos reitingų?
PIRMOSIOS VYRIAUSYBĖS PRISIMINIMAI
Anądien per vieną radiją prisiminimais dalinosi pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės prekybos ministras Albertas Sinevičius. Jis dirbo Vyriausybėje, kuriai vadovavo Kazimira Prunskienė. Pasak pono Sinevičius, tada tos Vyriausybės žmonės nebuvo skirstomi pagal partijas. Visi dirbo Lietuvai. O reikėjo atlaikyti 75 dienų Sovietų Sąjungos blokadą, kai valstybė nebegavo žaliavų, energijos išteklių, buvo blokuojami geležinkeliai, jūrų keliai…
– Blokada buvo ne juokai. Nėra net ko lyginti su dabartine balionų krizę, kurioje mūsų politikai iš dalies patys save įsivarė į kampą ir dabar nebežino, kaip iš jo išeiti, – atkurtos Lietuvos pradžią prisiminė bičiulis. Sakė ir jis girdėjęs pono Sinevičius pokalbį. Net pacitavo jo žodžius: „Mes Kubai parduodavome lajų, kurio Lietuvoje niekam nereikėjo, per Rygą į Lietuvą iš Kubos atkeliaudavo žuvys, kurias parduodavau suomiams, o jie mums siųsdavo maistelį vaikams, kuris buvo reikalingas kūdikiams, kai mamos neturėdavo savo pieno“.
Tikrai nelengva buvo pirmiesiems ministrams, kai pinigų valstybė neturėjo, o išgyventi reikėjo. Mainais į lietuviškus maisto produktus, odas, kailius į Lietuvą keliavo aparatūra, įvairūs agregatai, skalda keliams tiesti ir kiti reikalingi produktai… Buvo kuriama valstybė. Nebuvo kalbų nei apie nepotizmą, nei apie viešuosius pirkimus…
IŠVADOS
Jeigu užimtume kokius valdiškus postus, galima būtų nepotizmu apkaltinti ir mudu su bičiuliu Stasiu? Mat esame truputį giminės. Ne nuo Adomo ir Ievos – artimesni. Kam nors užkliūtume, kad kartais vieną dūdą pučiame, kad ne visada būname patriotiškai nusiteikę… Todėl smagu, jog dabar nuo ryto iki vakaro skamba šūkis: „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“ Ramiau gyventi, kai nėra baisu savo galva gyventi.