Jūs gimėte ir augote Biržuose, ką pamenate ir jaunystės laikų, tėvų namų?
Ryškiausiai prisiminimuose išliko vaikystės vasaros – laisvė daryti, ką nori. Pamenu, kaip su draugais kasdien važiuodavome maudytis arba tyrinėdavome apylinkes netoli namų. Ten susigalvodavome nemažai nuotykių.
Augote meniškoje aplinkoje. Ar tai ir lėmė Jūsų profesijos pasirinkimą?
Iš tiesų galvojau ne tik apie kūrybinį kelią. Vienu metu man labai įdomi atrodė elektroniko profesija, ir buvau šventai įsitikinęs, kad užaugęs būsiu elektronikos specialistas, bet galiausiai pasirinkau menus. Įdomiai susiklostė, jog nuo elektronikos labai ir nenutolau – tapęs žaidimų kūrėju, galima sakyti, apjungiau abi sritis.
Jūsų tėtis – žinomas dailininkas. Tėčio pavardė vaikystėje Jums labiau padėjo ar trukdė?
Galbūt išskirtinės įtakos pavardė ir neturėjo, tačiau augant buvo įdomu matyti tėčio kūrybą, plenerus, parodas. Tai padėjo pamatyti platesnį pasaulį.
Gal teko vaikystėje „koreguoti” tėčio kūrybą?
Ne, tėčio kūrybos taisyti neteko.
Ar renkantis specialybę buvo konkretūs žmonės, pavyzdžiai, autoritetai?
Kai rinkausi specialybę, labai norėjau tapti animatoriumi. Tam įtaką padarė japonų animacija – ji mane įkvepia iki šiol.
Kiek galima išmokti meno, kūrybos, ir kiek viso to reikia turėti savyje?
Manau, kad žmonės iš prigimties yra kūrybiški – juk ant to ir pastatytas pasaulio progresas. Tačiau kiekvienas žmogus individualus, ir geriausiai atsiskleidžia tada, kai suranda sritį, kurioje jaučia polėkį. Žinoma, tai nebūtinai turi būti menai – kūrybiškumas reikalingas visose profesijose.
Jūs dirbate dailininku vaizdo žaidimų studijoje. Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbas ir ką konkrečiai darote?
Mano darbo pobūdis gana įvairus: piešiu žaidimų aplinkas, veikėjus, kuriu kadruotes žaidimo filmukams. Taip pat kartais tenka prisidėti ir prie žaidimo temos ar istorijos vystymo. Džiaugiuosi ta įvairove – jei reikėtų vien tik piešti, manau, kartais tikrai pabostų.
Be to, Jūs dar ir piešiate grafiką mobiliųjų telefonų žaidimams. Kas tai yra „piešti grafiką“?
Žaidimo grafika aprėpia viską, ką matome žaidime: mygtukus, veikėjus, aplinkas – visa tai kartu su kolegomis turime sugalvoti ir pavaizduoti.
Kurie projektai iki šiol Jums buvo įdomiausi, įsimintiniausi ir kodėl?
Mobilus žaidimas „Johnny Trigger“ – kai jį išleidome, žaidimas sulaukė netikėtai didelės sėkmės. Sakyčiau, buvo net kažkiek keista suvokti, jog žaidimą, kurį sukūrėme savo – tuo metu dar nedideliame – ofise, staiga žaidžia milijonai žmonių visame pasaulyje. Kitas reikšmingas žaidimas – „Raptor Evolution“, kadangi tai buvo ir mūsų komandos „evoliucija“: nuo paprastų, nesudėtingų mobiliųjų žaidimų perėjome prie gilesnio, detalesnę grafiką turinčio projekto.
Jūs esate kūręs ir trumpus animacinius filmukus. Gal galite pavardinti keletą jų?
Taip, seniau, suradęs laisvo laiko, mėgau kurti filmukus. Tačiau šiuo metu jie man atrodo kiek pasenę. Kai laisvo laiko tapo mažiau, perėjau prie komiksų. Pavyzdžiui, pasitelkus internetą galima rasti mano trumpą komiksą „Samanos“ (ieškoti reikėtų skaitmeniniame žurnalo „Protagonistas“ 4-ajame numeryje). Šis komiksas man vis dar kažkuo patinka. Dar anksčiau esu išleidęs komiksų vaikams knygą „Nuotykiai Gilių gatvėje“, kurios kūrimą įkvėpė prisiminimai iš vaikystės Biržuose.
Na, o šiuo metu kartu su draugu kuriame improvizuotą komiksą pavadinimu „Rakabidzė“ (rakabidze.com). Tik jis gana groteskiškas, tad nerekomenduočiau jo skaityti vaikams. Taip jau išėjo, kad norėjome pabandyti sukurti siaubo pasaką.
Ko reikia, norint kurti animacinius filmukus?
Svarbiausias dalykas (ir tai galioja ne tik animacijoje, bet visur) – mėgti analizuoti. Analizuoti kitus animacinius filmus, kiną, kelti klausimus – kodėl padaryta taip, o ne kitaip. Taip pat svarbu stebėti judesį: žmones, gyvūnus, aplinką – bandyti pagauti, kaip tas judėjimas vyksta.
Ar galėtumėte išvardyti 3–5 savo mėgstamiausius animacinius filmus?
„Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ – kai pirmą kartą jį pamačiau, mano supratimas apie animaciją apsivertė aukštyn kojomis. Jis pasirodė daug gilesnis ir originalesnis nei dauguma amerikietiškų ar europietiškų animacinių filmų. Apskritai, šios studijos kūryba man labai patinka – pavyzdžiui, tokie filmai kaip „Mano kaimynas Totoro“, „Princesė Mononokė“ ir kiti.
Jei kalbėti ne tik apie japonišką animaciją – savo gilumu ir tuo pačiu paprastumu nustebino kaimynų latvių 2024 m. kūrinys „Potvynis“. Džiaugiuosi, kad jis sulaukė populiarumo ir netgi laimėjo „Oskarą“.
Animacija dabar atidėta į šalį. Kodėl?
Galbūt šiuo metu toks etapas – daugiausia dėl laiko stokos. Tačiau dar norėčiau kada nors prie jos sugrįžti.
Jūs laisvu laiku piešiate komiksus, rašote jų istorijas. Ar komiksai – tik pramoga, ar ir tam tikra edukacija?
Dauguma mūsų turbūt geriausiai žinome pramoginius komiksus, tokius kaip „Donaldas ir kiti“ ar superherojų istorijas. Tačiau iš tiesų komiksų pasaulis labai platus – jame galima rasti visus įmanomus žanrus: nuo komedijos iki dramos, siaubo ar fantastikos. Tad ir vietos edukacijai čia daug. Esu pastebėjęs, kad vaikai labai lengvai įsitraukia į komiksus – jiems patinka paveikslėliuose užfiksuotas veiksmas, emocijos. Kas žino, galbūt būtų nebloga idėja komiksų pagalba ir vadovėliuose dėstyti tam tikrus dalykus.
Kaip kilo mintis parašyti komiksų knygą su istorijomis vaikams „Nuotykiai Gilių gatvėje“?
Norėjau perteikti tą vaikystės jausmą, kai išeini į lauką ir visas pasaulis prieš tave – nėra kompiuterių, išmaniųjų telefonų, kurie reikalauja tavo dėmesio, tik tavo draugai ir jūsų fantazija. Nuo jūsų pačių priklauso, kokius nuotykius sau sugalvosite šiandien.
O kaip komiksai atėjo į Jūsų gyvenimą?
Kaip ir daugeliui, pirmoji pažintis su komiksais buvo antis Donaldas. Taip pat labai mėgau „Asterikso ir Obelikso“ komiksų knygą.
Koks turi būti geras komiksas? Kokių gebėjimų ar savybių reikia, norint jį sukurti?
Mano manymu, svarbiausia dalis – scenarijus. Komiksas gali būti nupieštas kad ir ant servetėlės, bet jei scenarijus geras – vis tiek bus įdomu jį skaityti. Žinoma, svarbu ir vizualinis stilius: juo kuriama atmosfera, taip pat svarbus aiškumas, kad skaitytojas nepasimestų ir iš paveikslėlių susidėliotų nenutrūkstantį veiksmą.
Žmogus, rašantis komiksus, turi turėti gerą humoro jausmą?
Taip, tai labai vertingas bruožas. Be abejo, svarbiausias jis komediją kuriančiam autoriui, tačiau gerai įpintas humoras gali praturtinti ir dramatiškas ar net baisias istorijas.
Kas Jus įkvepia darbui?
Labiausiai įkvepia kitų autorių kūryba, taip pat – kasdienis grožis, kurį pastebiu aplinkoje. Gal skambės kiek keistokai, bet, pavyzdžiui, kartais sustoju ir žiūriu, kaip pro medžių lapus persišviečia saulės šviesa, arba imu filmuoti vėjyje siūbuojančias šakas. Tokie pastebėjimai vėliau praverčia darbe.
Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?
Beveik visą dieną praleidžiu prie kompiuterio – ieškau pavyzdžių, piešiu eskizus, kuriu žaidimo grafiką. Visa tai nuolat aptariame su kitais komandos nariais.
Esate laimingas, pasirinkęs tokią profesiją?
Tikrai taip. Žaidimų kūrimas domino nuo vaikystės, tačiau tuo metu Lietuvoje žaidimus kuriančių žmonių, ko gero, buvo vienetai, ir žaidimų kūrėjo profesija atrodė labiau kaip vaikiška svajonė. Laikui bėgant situacija stipriai pasikeitė – dabar tai tapo normalia, o gal net pakankamai dažna profesija. Džiaugiuosi, kad svajonė išsipildė. Ir, tiesa, ne tik man – brolis taip pat dirba žaidimų kūrėju.
Kas joje žavi, o kas galėtų būti kitaip?
Man vienas žaviausių dalykų – kurti žaidimo aplinką, sugalvoti, kaip ji atrodys, kokią nuotaiką kurs. Apskritai, žaidimai yra labai įdomi terpė, nes juose į vieną visumą gali būti apjungiamos kone visos meno šakos: iliustracija, 3D grafika, muzika, rašymas, vaidyba ir t. t. Todėl juos kurti niekada nenusibosta.
Kas galėtų būti kitaip – komercinių žaidimų kūrimas yra komandinis darbas, ir ne visada lengva rasti bendrą sutarimą. Be to, generuojant idėjas, tenka atsižvelgti į komercinę pusę, vengti pernelyg drąsių ar keistesnių sprendimų. Dėl to kartais gali pasijusti saviraiškos trūkumas. Turiu svajonę sukurti nedidelį autorinį žaidimą, kuriame galėčiau panagrinėti man asmeniškai svarbias temas.
Jūsų komanda laimėjo geriausio „Game Jam“ žaidimo apdovanojimą „LT Game Awards”. Kas yra „Game Jam“?
„Global Game Jam” (GGJ) – tai didžiausias pasaulyje žaidimų kūrimo renginys, tradiciškai vykstantis žiemos metu, dažniausiai sausio mėnesį. Lietuvoje šis renginys vadinamas „LT Game Jam” ir yra pasaulinio tinklo dalis.
Pagrindiniai faktai apie jį: dažniausiai vyksta sausio pabaigoje arba sausio–vasario sandūroje. Formatas: kūrėjai per vieną savaitgalį (apie 48 valandas) kuria naujo žaidimo prototipą pagal tą pačią pasaulinę temą, kuri paskelbiama renginio pradžioje. Organizatoriai Lietuvoje: Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija (LŽKA). Renginys vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kt., dažnai pasirenkant fizines lokacijas arba vykstant hibridiniu (fiziniu ir nuotoliniu) formatu.
Tai puiki proga tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems kūrėjams išbandyti jėgas, pasimokyti ir susipažinti su bendruomene.
Kaip tai atrodo iš vidaus?
Trumpai tariant, įprasta eiga tokia: penktadienį po darbų su komanda buriamės Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (čia vyksta Vilniaus „Game Jam” renginys). Tą vakarą paskelbiama tema, pagal kurią bus kuriami žaidimai. Penktadienio vakaras skirtas idėjų generavimui – dažnai jis nusitęsia iki vėlumos, o tuo metu pradedami ir pirmieji darbai.
Šeštadienį nuo ryto iki vakaro vyksta intensyvus darbas – per dieną sukuriamas beveik visas žaidimas. Sekmadienį atliekami baigiamieji darbai, montuojamas žaidimą pristatantis filmukas. Vakare prasideda pagrindinis šou – peržiūrimi visų dalyvių filmukai, vyksta balsavimas ir apdovanojimai.
„Game Jam” renginiuose dalyvauju nuo 2019 metų. Komandos sudėtis kasmet šiek tiek keičiasi, bet nuolat joje dalyvauja mano brolis Paulius (programuotojas) ir draugas bei kolega Pavelas (animatorius).
2019 metais (tema – „Ką tau reiškia namai“) sukūrėme žaidimą „Cold Trail” („Šaltas pėdsakas“) – apie kalėjimo bėglį, kuris stingdančiame šaltyje turi išsaugoti laužo liepsnas, šildančias paklydusius šuniukus. Su šiuo žaidimu laimėjome „LT Game Awards 2019” apdovanojimą geriausio „Game Jam” žaidimo kategorijoje.
(Žaidimo filmukai: https://www.youtube.com/watch?v=XNKDsMt4h8Q, 2020 m.- https://www.youtube.com/watch?v=eqoPldpS4sQ,
2021 m. https://www.youtube.com/watch?v=AvbbgFV3u0I,
2023 m.https://www.youtube.com/watch?v=-2w_pDPpiHA
2024 m. https://www.youtube.com/watch?v=q5RjJVZvEIE,
2025 m. „Game Jam” tema: „Burbulas“ – „Bubble Wrap Planet“ („Burbulinės plėvelės planeta“).
Šį kartą sukūrėme žaidimą, kurį vienu metu gali žaisti net 4 žaidėjai. Grupelė kosmonautų suranda planetą, padarytą iš burbulinės plėvelės, jų tikslas – susprogdinti kuo daugiau burbuliukų. (Filmuko dar nesame įkėlę į internetą).)
Labai mėgstam „Game Jam” renginį. Mums tai – proga kartą per metus pilnai pasinerti į kūrybą be jokių suvaržymų, sukurti kažką įdomaus, netikėto, juokingo, paeksperimentuoti. Norėčiau paminėti, kad „Game Jam” galima dalyvauti nuotoliniu būdu, tad Biržuose gyvenantys programuotojai ir menininkai taip pat gali išbandyti savo jėgas žaidimų kūrime. Rekomenduoju pabandyti!
Kas Jums gyvenime svarbiausia?
Šeima ir kūryba. Dar svarbios naujos patirtys – turiu nuolatinį norą patirti, pamatyti ką nors nauja. Pavyzdžiui, vienas mėgstamiausių vasaros užsiėmimų – važinėtis dviračiu ir ieškoti dar neatrastų vietovių.
Papasakokite apie savo šeimą.
(Juokiasi) Informacija apie šeimą tegul lieka šeimoje. O šiaip – gyvename Vilniuje, auginame sūnų, todėl laisvu laiku visas dėmesys jam… Vakarais ir savaitgaliais kartu žaidžiame, mėgstame pasivaikščioti ar leistis į nedideles išvykas. Stengiamės rasti balansą tarp asmeninės veiklos ir šeimos laiko. Džiaugiuosi, kad tai pavyksta.
Apibūdinkite save 5–7 žodžiais.
Intravertiškas žmogus, ieškantis būdų, kaip išreikšti save pasauliui.
Kokius tikslus turite artimiausiam laikotarpiui – tiek asmeniškai, tiek profesinėje srityje?
Pagrindinis tikslas – per žiemą paruošti medžiagą parodai. Kartu su tėčiu esame suplanavę rugpjūtį surengti bendrą parodą Biržų pilyje. Turiu idėją savo parodos dalį padaryti šiek tiek edukacinę – apie tai, kaip kuriamas žaidimas. Tikiuosi, viskas pavyks, ir kitų metų rugpjūtį lauksime lankytojų.
Kokios vertybės Jums svarbiausios – tiek gyvenime, tiek darbe?
Labai vertinu originalumą ir eksperimentavimą. Kurti pagal nusistovėjusius standartus – lengviau ir saugiau, tačiau daug įdomiau atrasti kažką naujo, netikėto.
Ar turite dar neįgyvendintų svajonių? Jei taip – kokių?
Taip, labiausiai norėčiau nuvykti į Japoniją.
Kodėl Japonija?
Japonijos kultūra gerokai skiriasi nuo mums įprastos – joje daug įdomios, savitos estetikos. Gamta taip pat labai graži ir išskirtinė. Be to, japonai be galo mėgsta animaciją ir komiksus – šioje vietoje mūsų požiūriai visiškai sutampa. Žinoma, negalima pamiršti ir maisto – su žmona esame dideli japonų virtuvės gerbėjai. Vilniuje jau tapome nuolatiniais vieno japonų restorano klientais. O Japonijoje būtų įdomu paragauti dar daugiau visko.
Jei turėtumėte burtų lazdelę, kokius tris dalykus norėtumėte padaryti?
(Juokiasi) Norėčiau mokėti sustabdyti laiką – kad išeitų daugiau jo skirti kūrybai. O turėdamas daugiau laiko, gerai apgalvočiau ir kitus du norus.
Jei ne Lietuva, kokioje šalyje norėtumėte gyventi?
Lietuvoje man patinka, bet jei reikėtų rinktis – ieškočiau kur gražu ir šilta, kur vasaros būtų ilgesnės, o žiemos trumpesnės.
Kokių pomėgių dar turite?
Kartais mėgstu ką nors sukonstruoti. Šį pavasarį taip nutiko, kad apie savaitę, kas vakarą grįžęs iš darbo, konstravau šešėlių teatrą sūnaus darželiui. Buvo be galo įdomus procesas, o ir rezultatas – smagus.
O baimių?
Bijau, kad laikas eina vis greityn ir greityn…
Esate laimingas žmogus?
Spėju, vargu ar kas nors galėtų į šį klausimą atsakyti šimtu procentų teigiamai, bet – taip, jaučiuosi laimingas. Problemų bus visada, tačiau yra nemažai gerų dalykų, kuriais džiaugiuosi.
Kaip ir kuo šiandien gyvena Justinas Jažauskas?
Apie darbą šį bei tą jau papasakojau, o laisvalaikiu didžiąją dalį laiko praleidžiu su šeima. Taip pat nuolat suku galvą, kaip rasti momentą asmeninei kūrybai ar vienam kitam žaidimui. Kol kas vienintelis tikrai veikiantis būdas – atėjus nakčiai neiti miegoti.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Piešti, važinėti dviračiu, žaisti kompiuterinius žaidimus ir, žinoma, leisti laiką su šeima.
Jūsų gyvenimo credo?
Norėčiau niekada neprarasti smalsumo – jis geriausias mokytojas.
Ar ką nors keistumėte, jei gyvenimas pasikartotų? Gal kokią klaidą norėtumėte ištaisyti?
Ko gero, nieko nekeisčiau. Negali žinoti, ar ką nors keisdamas nepasidaryčiau blogiau. Taip jau yra, kad mes nežinome, galbūt kai kurie mums nutikę negatyvūs dalykai, iš tiesų, padėjo išvengti kažko dar blogesnio, arba ko nors svarbaus išmokė.
Kokie buvo didžiausi Jūsų karjeros iššūkiai?
Didžiausias iššūkis buvo nepraleisti pasitaikiusių galimybių. Prieš dešimt metų gavau pasiūlymą prisijungti prie žaidimų kūrimo startuolio. Tuo metu dirbau reklamos technologijų įmonėje, o žaidimais domėjausi tik mėgėjiškai. Darbas buvo patogus, bet nesijaučiau esąs savo vietoje. Sprendimas palikti saugią darbo vietą ir išbandyti jėgas žaidimų kūrime nebuvo lengvas, tačiau nusprendžiau, kad negaliu praleisti šios progos. Taip jau dešimt metų dirbu įmonėje, kuri iš startuolio išaugo į didelę kompaniją.
Ar didžiuojatės, jog gimėte Biržuose? Ką Jums reiškia ši vieta?
Taip, Biržai man labai svarbūs – čia užaugau, čia likę daugybė prisiminimų. Kiekviena vieta, kiekviena gatvelė su kažkuo asocijuojasi. Visada žavi gamtos grožis, lėtesnis gyvenimo tempas, daugiau tylos ir ramybės.
Ar turite mylimiausią vietelę Biržuose?
Vienos konkrečios vietos neturiu, tačiau turiu savo ritualą: kiekvieną kartą atvažiavęs į Biržus pasivaikštau po centrą ir gatveles, kuriomis kadaise dažnai vaikščiodavau. Būna įdomu prisiminti senus gerus laikus, pagalvoti, koks buvau tada, apie ką galvojau.
Kaip dažnai lankote gimtinę?
Aplankau keletą kartų per metus, bet norėtųsi dažniau.
Kokius Biržus norėtumėte matyti po 20-30 metų?
Galbūt norėčiau, kad stipriai ir nesikeistų… Nuo tada, kai išvykau mokytis į Vilnių, mano akyse Biržai labai išgražėjo – norėtųsi, kad tokie gražūs ir liktų.
Dosjė:
Justinas Jažauskas gimė 1986 metų rugsėjo 25 dieną Biržuose. Augo meniškoje aplinkoje, todėl jau vaikystėje siekė išbandyti save kūryboje. Mokėsi Biržų pagrindinėje mokykloje ir „Saulės“ gimnazijoje, buvo Biržų dailės mokyklos mokinys. Vėliau baigė interaktyvaus dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. Kurį laiką kūrė trumpus animacinius filmukus. Laisvu laiku piešia komiksus, rašo jų istorijas. Dirba videožaidimų studijoje dailininku. Piešia grafiką mobiliųjų telefonų žaidimams. Kaip sako pats menininkas, jo darbų įkvėpimas – tai kitų autorių kūryba: knygos, filmai, žaidimai, muzika. Išleido komiksų knygą su istorijomis vaikams „Nuotykiai Gilių gatvėje“ (2016 metai).
V. Makovskajos nuotr.
