Pastarosiomis dienomis daug kalbama apie kultūrą. Ne tik todėl, kad Lietuva ir pasaulis mini iškilaus mūsų menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Lietuvoje netyla kalbos apie mūsų politikų vertybinius mainus, kuriuose energetika išmainyta į kultūrą. Kas atsitiko? Kuo mums energetika ar kultūra neįtiko, kad reikėjo daryti tokį baisų turgų?
GELBĖJO ENERGETIKĄ?
Lietuvos socialdemokratų partijai ir „Nemuno aušrai“ įvykdžius mainus, kultūros ministerija atiteko aušriečiams. Pastarieji į pareigas pasiūlė partijos nario Ignoto Adomavičiaus kandidatūrą. Premjerė ją pateikė Prezidentui. O Prezidentas, tvirtindamas naujosios Vyriausybės sudėtį, poną Adomavičių paskyrė ministru. Paskyrė, nors žadėjo, kad „Nemuno aušros“ partijos narių Vyriausybėje nebus. Ir turime ministrą Adomavičių, kuris iki tol buvo bendrovės „Bravopasta“, gaminančios makaronus, komercijos direktorius. Vienintelė naujojo ministro žinomos sąsajos su kultūra, jog jis yra baigęs M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir gieda bažnyčios chore.
Tokie politikų ministerijų mainai ne juokais papiktino kultūros žmones. Vilniaus Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros buvo surengtas protestas. Jame dalyvavo bene tūkstantis kultūros atstovų. Jie reikalavo, kad kultūros ministerija neliktų „Nemuno aušros“ rankose. Kultūrininkai išplatino peticiją, kurią pasirašė daugiau kaip 60 tūkstančių žmonių. Ateinantį sekmadienį, spalio 5 dieną šalies meno žmonės rengia įspėjamąjį streiką.
Kam tokių keistų mainų reikėjo, kad iki protestų priėjome?
– Nėra keisti tie mainai, – atsakė bičiulis Stasys. Ir paaiškino: – Mano nuomone, Prezidentas norėjo, kad energetikos ministerijai ir toliau vadovautų ministras Žygimantas Vaičiūnas. Tokį norą jis buvo viešai pasakęs. Kai koalicijos partneriai energetikos ministeriją buvo atidavę aušriečiams, iškilo pavojus, kad koją į šią ministeriją gali įkelti pono Žemaitaičio žmonės. O šioje ministerijoje vartosi dideli pinigai. Ir įvyko ministerijų mainai.
Gali būti. Tik panašu, kad mainų dalyviai nepagalvojo, jog sulauks tokių audrų iš kultūros žmonių. Ir kaip dabar vėjus nuraminti?
PASIŪLĖ PINIGŲ?
Bandė kultūros žmones raminti premjerė Inga Ruginienė. Prašė leisti dirbti, kojas apšilti naujajam kultūros ministrui. Žadėjo pati naujokui jo darbuose padėti. Ir užsiminė, kad šalies kultūros sektoriui gali būti skirta daugiau pinigėlių. Tokie sakymai dar labiau įžeidė kultūros žmones. Juk jie nekalba apie ministrą ar pinigus. Jie tik nori Lietuvos kultūrą išgelbėti nuo pono Žemaitaičio partijos. Joje juk girdėjome ne tik antisemitinių pareiškimų, bet ir raginimų neremti Ukrainos.
– Štai ir atsiskleidė taip vadinamas valdžios mentalitetas. Ji viską matuoja pinigais. Kitokių vertybių, kaip postų dalybos, mūsų padangėje neliko, – prie tokios išvados priėjo Stasys.
Panašu, kad kitokios vertybės iš tikrųjų sparčiai nyksta. Iki kokių žemumų nusirito mūsų politikų žodynas! Priimtina tapo kitokios nuomonės žmogų išvadinti teroristu, politine šiukšle, ar dar kaip. Neva dėl kietesnių viešai paleistų žodžių auga reitingai. Gal ir teisybė, juk dažnai atsimename, ką vienas ar kitas politikas pasakė, o ne ką padarė. Pasaulį, apskritai, užvaldė jėgos kultas. Tad jeigu negali kitaip manančio prikulti, tai reikia pasistengti bent liežuviu įgelti.
PATIKO PROTESTAI?
Matėme, kad premjerei Ingai Ruginienei ne kažin kiek pavyko nepasitenkinimus numalšinti. Ėmėsi žygių Prezidentas Gitanas Nausėda. Pakvietė pas save kultūros visuomenės atstovus. Žinome, kad kalbėjo apie tai, jog buvo būtina sudaryti visą ministrų kabinetą. Kad laiku galėtume patvirtinti kitų metų biudžetą. Nors kai kurie teisės žinovai aiškino, kad nereikėjo skubos. Galima buvo susidariusią politine kebeknę išspręsti išmintingiau, tam laiko buvo.
– Įdomiausia, kad po susitikimo su kultūros žmonėmis iš prezidentūros buvo pranešta, kad Prezidentas neva pritaria protestuotojams. O gal aš ko nors nesupratau?! – pasakė Stasys. Jo manymu, išeitų jog Prezidentas nesupyko, jog mitinguotojai prie prezidentūros šaukė: „Gėda Nausėdai!“.
Gal ir supyko, bet dabar ne laikas pyktį parodyti. Dabar visi nori išsaugoti savo veidą, o pyktis yra blogas patarėjas. Kai tokie karšti reikalai, geriau nepasakyti, kas sukasi ant liežuvio? Vieną dieną leptelėsi, kad su teroristu nesiderėsi, o kitą dieną lyg niekur nieko su juo prie derybų stalo atsisėsi.
Iš tikrųjų, derėtis reikės. Kitaip neišeisime iš keblios padėties. Kas laimės, o kas pralaimės?
KAŽKAM NUSKILS?
Spėjama, kad kitų metų biudžete kultūrai bus atriekta storesnė duonos riekė. Juk ne veltui premjerė užsiminė apie pinigėlius. Tad kultūros žmonėms kai kas nuskils, nors jie didesnių pinigų ir nesigviešė. Savitu taikdariu, kone pripažįstančiu klaidą, pasirodė Prezidentas. Ir „Nemuno aušros“ gerbėjų būrys gali nesumažėti, juk jų deleguotas, žiniasklaidos linksniuojamas ir filmuojamas kultūros ministras kai kam atrodo, kaip kankinys.
– Tikrai gaila ministro Ignoto, kuris nesupranta, kad tapo politikų kovos auka ir nesupranta, kad nėra vertas, kad jį net nušvilptų, – pasakė savo nuomonę Stasys.
Galime tik spėlioti, kaip įvykiai toliau rutuliosis. Iš tikrųjų, gali būti, kad mes matome tik tai, kas išlenda į šviesą. Ir nieko doro nesužinosime. Panašiai, kaip teatre. Žiūrime, kas vyksta scenoje, o nematome, kas darosi užkulisiuose. Gal ten kažkas dalinasi ne pinigėlius, o bando pagriebti visą aukso puodą? Juk ne šiaip sau vienoje operoje traukiama arija: „Vien tik auksas valdo mus!“