Yra toks kortų žaidimas – durnius. Pralaimėjęs išvadinamas durniumi. Realiame gyvenime taip pat netrūksta nei lošėjų, nei durnių.
Antai, siekiant įvertinti ir suvaldyti maisto kainų augimą, bus steigiama Maisto taryba. Dar viena biurokratinė organizacija, kuri nežinia ką veiks. Eilinis kaimo ar miesto žmogus žino, kodėl brango maistas. Atsakymas slypi ten pat – Vyriausybėje ir Seime. Kaip galėjo nebrangi maisto produktai, jeigu politikai padidino akcizą degalams? Kam reikalinga taryba, jeigu užtenka priimti sprendimą dėl akcizo grąžinimo iki buvusio lygio ir situacija pasikeis. Bet durninti tautą lengviau – juk reikia parodyti, kad dirbama.
Tokių durniuotojų yra ir daugiau. Siekdami įtakos ir naudos, žmonės sugalvoja įvairiausių gudrybių. Regis, tiek daug investuota, o gal tik kalbėta apie interneto saugumą, tačiau sukčiai tuština tautiečių kišenes be jokio vargo – tai jie apsimeta mokesčių inspekcijos, tai banko, e.sveikata ar sodros atstovais. Naivūs gyventojai spaudo nuorodas ir praranda pinigus. Tačiau žmones į dviprasmišką situaciją stumia pačios valstybinės institucijos.
Antai Sodra skelbia, kad gyventojams išsiuntinėjo pranešimus apie įtraukimą į pensijų kaupimą arba automatinį sustabdytų įmokų atnaujinimą… Nurodoma, kad dėl papildomo kaupimo pensijai, reikia pasitikrinti, prisijungus prie asmeninės paskyros gyventojui. O kas atskirs – pranešimas ir nuoroda yra tikri ar sukčių? Žinoma, saugiau ne nuorodą spausti, bet eiti į Sodros internetinį puslapį ir saugiai jungtis, bet su nuoroda greičiau… Tikriausiai pačios institucijos turėtų ne laiškus siuntinėti su nuorodomis, bet rasti kitą išeitį, kad galėtų žmones apsaugoti nuo sukčių. Aš visiems patariu – nespauskite jokių nuorodų – nei gautų žinute, nei elektroniniu paštu. Vardan šventos ramybės.
Jeigu užsiminiau apie šventą ramybę, tai žmonės Biržuose šneka, kad rajone veikia „švenčiausioji trejybė“ – neseniai registruota įmonė, įsteigta bendruomenė ir politinė jėga… Įmonė turėtų uždirbti pinigus, tačiau dalelę jų gali aukoti bendruomenei, o ši paremti politinę jėgą arba atvirkščiai… Bet nebūtinai… Bet kokiu atveju, visų šių trijų darinių kuratorius yra tas pats, o ir komandos narių veidai panašūs. Nesakau, kad tai blogai, bet primena filmą apie Ostapą Benderį, kuris, beje, buvo išgalvotas sukčius ir pagrindinis antiherojinis veikėjas sovietų autorių Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanuose „Dvylika kėdžių“ ir „Mažasis aukso veršis“.
Įdomių personų reikia kiekvienam kraštui… Ne veltui liaudyje sakoma: „Kiekvienam kaime yra savas durnius“. Lygiai taip pat ir su rajonu, ir su Seimu. Iš pradžių visi stebisi, paskui supranta, kad visur galima sutikti tokių benderių… Sakoma, kad rinkėjo atmintis labai trumpa – trunka dvejus metus, o gal šiek tiek ilgiau… Tada vėl viskas nutyla ir kiekvienas gyvena savo gyvenimą – valstybė savo, o žmogus – savo.