Prisiminę mirusius, aplankę gyvuosius, toliau gyvename savo gyvenimus. Liūdna, kad ruduo ir kad šaltas vėjas ūžauja. Jo ūžavimas nesiliauja ir politinėse viršūnėse – iš numirusių keliamos istorijos apie Šimonytės ir „Snoro” griūties sąsajas, apie Blinkevičiūtės melą ir jo prieskonį visiems socdemams… Bet šios istorijos tik parodo, kad pinigai ir įtaka yra svarbiausi, už juos galima pirkti ir parduoti… viską.
Kiek kainavo Vilijos spektaklis? Europarlamentaras per mėnesį gauna po 7800 eurų į rankas, dar 5000 eurų – išlaidoms kompensuoti, taip pat 350 eurų dienpinigių. Nereikia pamiršti ir padengiamų kelionės išlaidų verslo klase. Ponia Vilija tikriausiai šiltoje kėdėje sėdės iki 2029 metų, o po to jai priklausys išeitinė 100 tūkst. eurų išmoka. Pensija – ne keli šimtai euriukų, bet solidi 3000 eurų suma per vieną mėnesį. Būdama premjere ji galėtų pretenduoti į 5200 eurų (į rankas) algą. Lietuvoje ją nuolat kritikuotų žiniasklaida, o ten, Europos Parlamente, ramu, nes niekas nemato, negirdi… Žodžiu, gyvenimo rojuje gali atsisakyti tik tas, kuris nemoka meluoti…
Mažesnio rojaus vietos – savivaldybėje. Tik čia aiškesni žaidėjai, todėl galima numanyti, kas su kuo ir kam kokią naudą duoda. Ne visada piniginę. Už lojalumą skiriami postai, tad spėkite, kas užims į Seimą išrinktos mero patarėjos likusią laisvą darbo vietą?
Rinkimais JAV domimės labiau nei rinkimais į Europarlamentą, todėl ir siunčiame ten ne tik blinkevičiūtes, bet ir gražulius, o paskui kubilius… D.Trumpas paskelbė laimėjęs JAV prezidento rinkimus dar nesibaigus rinkimams.. Kaip ir V. Blinkevičiūtė skelbėsi… Mulkina mus ir tiek, žadėdami gerovę… Šias tiesas žinome visi, tačiau kaskart į politikus žvelgiame su ta pačia viltimi… Tik… mes turime savo lūkesčių, išrinktieji – savo. Stengtis reikia, nes išrinktiesiems gyvenimas tikrai pagerėja, o rinkėjų daug, jie gali ir palaukti. Jeigu pažvelgtume į dangų ir pamatytume krentančią žvaigždę, reikėtų sugalvoti norą, kuris išsipildys… Politikais galima tikėti tiek pat, kiek ir žvaigždėmis, kurios pildo norus. Graži viltis ir tiek…
Gražiai skamba ir vyriausybės nutarimas, kuriuo nuo kitų metų patvirtintas minimalus darbo užmokestis bus 1038 eurai (šiais metais – 924 eurai) „ant popieriaus”, o tai yra net 114 eurų daugiau. Dėl to reikėtų džiaugtis, bet… Realiai į rankas bus išmokama apie 766 eurus, vietoj 708 eurų (skaičiuojant pagal šių metų skaičiuoklę), o tai viso labo 58 eurai, nes likusią dalį atsirieks mokesčiai. Beje, taip „drastiškai” didėjant algoms, kad tik užtektų vyno butelį nusipirkti ir degalų į automobilio baką, nes nuo sausio 1-osios brangs viskas – padidintas akcizo mokestis tiek degalams, tiek tabakui, alkoholiui…
Lietuvos laisvosios rinkos institutas skelbė, kad trečdalis uždirbtų pinigų atiduodama mokesčiams. Beje, iš 365 dienų metuose žmogus net 102 dienas dirba vien tam, kad uždirbtų mokesčiams skirtą pinigų dalį. Kitaip tariant, sausio 1 dieną pradėjęs dirbti darbuotojas iki pat balandžio 12 dienos pluša tik tam, kad sumokėtų metinius valstybei skiriamus pinigus. Tad gyvenkime ramiai – mumis ir mūsų pinigais pasirūpinta. Ne veltui sakoma – kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…
Nors ką čia nieko – turime unikaliai veikiančią sveikatos sistemą. Nustebau per televiziją išgirdusi „naujieną”, kad dabar jau gydoma nuo Covid’o. Pagalvojau sau, o tai kodėl anksčiau negydė? Reikėjo ištaškyti pinigus vakcinai, kurią paskui teko utilizuoti ir už šią paslaugą dar primokėti? Na, galvoju, gal aš kažką ne taip supratau, tai pasiklausiau Sveikatos apsaugos ministerijos – ar tikrai yra vaistų nuo Covid’o? Jeigu taip, tai kodėl kaimynui Antanui šeimos gydytoja anądien nustatė šį virusą ir liepė keliauti namo – apsikloti stora antklode ir gerti arbatėlių, kad išprakaituotų. Antanas prašė kokių nors tablečių, bet nieko nepešė, tai paskui savaitę iš lovos nesikėlė, nes nuo arbatėlių geriau nepasidarė, tik į tualetą dažniau teko lakstyti…
Tai va, ministerijos atstovas patikino, kad tikrai yra vaistai nuo Covido – ambulatoriniam gydymui pacientams šiuo metu skiriamas vaistinis preparatas, kurio veikliosios medžiagos yra nirmatrelviras ir ritonaviras. Esą anksčiau šiuo vaistu gydė tik tuos, kuriuos merdinčius į ligoninę guldė, o dabar šeimos daktariukai tik išrašo receptą ir vaistinėje šio stebuklo gali gauti… nemokamai. kai kas nors pasako, kad kažką duoda nemokamai, iškart kyla įtarimas, kad tai gali būti labai labai brangu. Čia kaip telefono operatorė, pasiūliusi „nemokamą” dovaną, paskui atsiunčią kosminę sąskaitą…
Tai ir pasidomėjau, kiek vaistai nuo Covido kainuoja… Pasirodo, jų vaistinėse netrūksta ir, turint receptą, išduotų nemokamai, tačiau reali šio vaisto kaina… Dabar prisėskite ant sofos ar kėdės… Vaisto kaina daugiau nei 1062 eurai. Už trisdešimt tablečių reikia pakloti kone tris pensijas. Bet duoda nemokamai… Kiek dar padidins mokesčius už tokias nemokamas dovanas? Kiekvieną mėnesį vien aš sumoku mokesčių apie tūkstantį eurų. Gal nemokėčiau, bet nuskaičiuoja ir dar MVI metų pabaigoje kelis šimtus eurų nugnybia…
Bet grįžkime prie brangių „nemokamų” vaistų. Keista, o gal ir nebe, kad juos galima ta pati „Pfizer H.C.P” įmonė, kuri ir vakcinas pilsto. Kaip sakoma – viskas vienose rankose… Jeigu nesiskiepysi, gali tekti gydytis, tačiau bet kokiu atveju mūsų pinigėliai, perfiltruoti per ligonių kasas, valstybės iždą ir skaidrius konkursus, aukščiausių šalies patriarchų sprendimais, keliauja į tą pačią farmacininkų kišenę. Gerovės valstybė, ne kitaip… Juk tiek nemokamų gyvenimo paslapčių…
Lūkesčių viršūnėse ūžauja vėjai ir „nemokami” vaistai
