Šiandien jis jau Amžinybėje, bet likusios nuotraukos primena apie žmogų – kūrėją, apie jo paskutinę vasarą... Tai – pasakojimas apie garsų fotografą Antaną Miežanską.
Sklandantys prisiminimai
Būna kartais: vaikystėje kartu augame, draugaujame, ginčijamės, net mokomės vienoje klasėje, o paskui nejučia nutolstame, tarsi išnykstame laike ir erdvėje, ir tik po daugybės metų sužinome, kokie buvo tie nutolę mūsų gyvenimų dešimtmečiai.
Taip pagalvoju žvelgdamas į fotografės Eugenios Levin nuotrauką, kurioje matau žilagalvį, sidabru švytinčiais pečius siekiančiais plaukais, lesinantį prie jo kojų vaikštančias višteles. Jaučiu aplinkui tvyrančią ramybę, šiltą viduvasario saulės prisilietimą, gal net sklandančius prisiminimus apie greit pralėkusį įdomų, prasmingą, o kartais ir nelengvą gyvenimą. Tas žilagalvis – garsus fotografas Antanas Miežanskas. Šiandien jis jau Amžinybėje, o ši nuotrauka, apie kurią rašau, iš jo paskutiniųjų vasarų.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/