Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje paminėtos nusipelniusio Lietuvos krepšinio trenerio, pedagogo, vabalninkiečio, puikaus žmogaus Algimanto Šato pirmosios mirties metinės. Atminimas pagerbtas tylos minute, gėlėmis ant kapo.
Algimanto Šato gyvenimo datas ir veiklą priminė muziejaus vadovė Vida Skujienė. A. Šatas gimė 1946 metais Pasvalio rajone. Vabalninke jis – nuo 1948-ųjų. Čia 1963 metais baigė Vabalninko B.Sruogos vidurinę mokyklą. Nuo mažens pamėgo sportą, krepšinį, todėl įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Studijavo biologijos ir kūno kultūros specialybę. Baigęs šias studijas buvo ir to paties instituto dėstytoju, ir krepšinio treneriu, ir pats žaidė rinktinėse. Jo treniruojama Lietuvos kurčiųjų rinktinė dalyvavo kurčiųjų pasaulio žaidynėse, visose pelnė medalius. Algimantui suteiktas Lietuvos nusipelniusio krepšinio trenerio vardas.
Popietėje dalyvavo Algimanto sūnus Aurimas Šatas, pusbrolis Jonas Rašimavičius, būrys vabalninkiečių, gerbiančių Algimanto Šato atminimą. Prisiminimais dalinosi mokyklinių laikų Vabalninke draugai Zita ir Adolfas Slavinskai, Aušrelė Muščinskienė, Nina ir Liuda Bondarenkaitės, klasės draugė Stefanija Petrauskienė. Susidomėję apžiūrėjo mokyklinių laikų fotografijas.
Prisimintas A.Šato atsakymas į klausimą „Ar Vabalninke nesate užmirštas?“: „Malonu, kai tave įvertina įvairiais apdovanojimais, medaliais, ordinais, raštais. Mane ypač jaudina, kai Vabalninke žaidėjai su entuziazmu dalyvauja Žolinės Gatvės krepšinio 3×3 turnyre, kai yra įsteigta ir mano vardo Veteranų taurė. Kai tau vabalninkiečiai įteikia „Lino žiedą“, kaip miesto garbės piliečio vardą“.
A.Šatas patikėjo ir dovanojo muziejui savo visus brangius apdovanojimus, taures, medalius, fotografijas. Trofėjų kraitį papildė ir sūnaus Aurimo dovanoti daiktai.
Visą spalio mėnesį muziejaus parodų salėje veiks paroda „Algimantas Šatas Vabalninkui ir Lietuvai“.
Apibendrindama muziejaus vedėja Vida Skujienė sakė: „Ši popietė tarsi nutiesia atminimo tiltus tarp gyvųjų ir mirusiųjų, priverčia susimąstyti, kas esame, ko verti, ko netenkame“.