Nebe pirmi metai visuomenėje vykstančių reiškinių tyrėjai – sociologai – mūsų nuomonių klausinėja. Po įvairių apklausų paaiškėja, kas mums patinka ir kas – nepatinka. Išsiaiškina, kaip pasitikime valdžios institucijomis. Sužino, kaip vertiname vieną ar kitą politiką... Nuomonių tyrėjai apklausas vadina reprezentatyviomis. O tai reiškia, kad apklausiama taip, kad rezultatai kuo teisingiau atspindėtų visos visuomenės požiūrį į įvairius reiškinius. Ar atspindi?
Sudėtingos apklausos
Štai nepriklausoma visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų institucija UAB VILMORUS atlieka reprezentatyvias gyventojų apklausas visoje Lietuvoje. Skelbiama, kad vieno tyrimo metu paprastai apklausiama apie 1000 atsitiktinai atrinktų gyventojų. Interviu atliekami betarpiškai (tiesiogiai) respondento namuose. Būstai atrenkami maršrutiniu metodu, o respondentai namuose – naudojant atsitiktinį metodą.
Anketoje paprastai užduodama 30-60 klausimų. Užsakovui pageidaujant, galima apklausti tam tikras tikslines grupes.
Bendra tokio tyrimo trukmė yra apie 4 savaitės, skaičiuojant nuo klausimyno suderinimo iki rezultatų pateikimo klientui.
Sunku pakliūti su savo nuomone
Anądien bičiulis Stasys po paskelbtos vienos apklausos paskambino ir stebėjosi, jog nėra buvę, kad nuomonių tyrėjai bent kartą būtų jo nuomonės klausę: „Internete ne kartą manęs klausinėjo, kur ir ką perku, net laimės ratą sukti davė. Tik nieko nelaimėjau, tad gal po dvidešimto karto atsisakiau tokiose apklausose – apie cigaretes, gyvūnų maistą, reklamas – dalyvauti. O rimtose sociologų apklausose mielai dalyvaučiau. Tvirtina, kad kiekvieną kartą apklausia tūkstantį. Kodėl aš į tą tūkstantį nepakliūnu?“
Prisiminiau, jog viename interviu VILMORUS bendrovės vadovas Vladas Gaidys sakė dažnai sulaukiąs tokio klausimo. Pasak sociologo, skaičiavimai rodo: jeigu yra milijonas žmonių, o iš jų atrenkamas tūkstantis, tad tikimybė būti apklaustam nėra didelė. Kad visi žmonės patektų į apklausą, reikėtų 200 metų. Tada net ir paskutinis iš milijono būtų apklaustas.
Sociologas V. Gaidys papasakojo, jog apklausos atliekamos visose apskrityse, didžiuosiuose Lietuvos miestuose, 11 rajonų, iš viso 20 miestų ir daugiau negu 50 kaimų.
„Mes neapklausiame žmonių ligoninėse, kariškių, kurie yra tarnybinėse patalpose. Šių žmonių dalis nėra didelė. Yra dalis žmonių, kurie nenori atsakinėti ar šeštadienio vakarą gali būti blogos formos – pernelyg linksmi ar panašiai. Tie žmonės nėra apklausiami. Sakome apklausos tyrėjui – jeigu iš buto sklinda triukšmas, į jį jokiu būdu neikite. Tikimės, kad tokie žmonės neina ir į rinkimus.“
Po tokių aiškinimų, bičiulis nusiramino. Jei ne jis vienas vis į apklausas nepakliūna, tada viskas gerai.
Stebina, kad gerai gyvename?
Tačiau Stasys stebėjosi neseniai EUROSTAT paskelbtas tyrimais, kad lietuviai – didžiausi optimistai Europos Sąjungoje. Mūsų šalies vartotojų pasitikėjimo rodiklis šių metų sausį buvo aukščiausias ES. Mes optimistiškai vertiname šeimų finansines perspektyvas bei šalies ekonominę padėtį. „Tokie rezultatai, kai pas mus bene šimtas tūstančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos! Pensijos irgi labai mažos. O kainos – europietiškos! Iš kur tokie rezultatai?!“ – širdo Stasys.
Pasakiau: gal mums jau atsibodo viskuo skųstis? Ankstesniais metais mus kaltino, kad mažai šypsomės, esme paniurę, vos ne viskuo nepatenkinti. Tvirtindavo, jog visuomenėje mažai pozityvumo. Ir įkvėpė? Nustojome dejuoti. Ėmėme vaizduoti, kad viskas su mumis gerai. Ypač, kai klausinėja ne pono Gaidžio įstaiga, o Europos statistikai.
„Kai rodo, kaip kituose Europos miestuose ūkininkai degina padangas, drabstosi mėšlu, tai mūsų ūkininkų šiemetis technikos paradas sostinėje atrodo, kaip saldainiukas. Iš tikrųjų, juk ne vienam mūsiškiui irgi knietėjo panašiai elgtis, – sutiko Stasys, kad mes norime pasauliui pasirodyti geresni, nei iš tikrųjų esame. – Tad gal ir su apklausomis, matyt, būna panašiai? Pameluojame.“
Taip esame išauklėti?
Prisiminiau neseniai viename laikraštyje skaitęs psichologės Eglės Masalskienės pastebėjimus. Mokslininkė rašė, jog pagal mandagumo etiketą, taisykles, sutiktam žmogui, su kuriuo sieja tik dalykinis, ne artimas bendravimas, paklausus „Kaip gyveni?“, rekomenduojama atsakyti „Gerai“. Nėra reikalo kiekvienam pasakoti, kaip tau blogai, arba guostis, nes tada tu tą žmogų pastatai į nepatogią padėtį. Jis nežino, ką daryti. Gal net gailisi taip paklausęs. Tikėjosi atsakymo, jog viskas gerai. Toks bendravimas yra tarsi įprotis, tam tikra kultūrinė taisyklė.
„Tada ir tų apklausų rezultatais ne visada galima tikėti. Dabar juk plinta mada parodyti, kokie mes esame kieti, sėkmingi. Užtenka pasidairyti „feisbuko“ paskyrose: tūkstančiai nuotraukų, kuriose visi gražūs, laimingi, švenčia, keliauja po pasaulį…“ – svarstė Stasys. Jo nuomone, taip sau ir kitiems meluojame. Vadinasi, nepaisome aštunto Dievo įsakymo: „Nekalbėk netiesos“.
Priėjome prie bendros išvados, kad tiesos sakymas yra nuvertėjęs. Ypač tai pastebima dabar. Mat šiemet ne tik Lietuvoje, bet daugelyje pasaulio valstybių vyksta rinkimai. Tad girdime daug apsukrių kalbų, tuščių pažadų, gudriai užmaskuoto melo. Politikų liežuviai taip paploninti, kad sunku atskirti pelus nuo grūdų. Tačiau įmanoma. Juk net iškalbingiausi politikai turi tik vieną liežuvį, o jų kalbų klausytojai – dvi ausis. Tad pranašumas tarsi rinkėjų pusėje. Kaip bus iš tikrųjų, pamatysime po rinkimų.