„Mūsų gyventojams, galima sakyti, čia yra paskutinė stotelė. Todėl kaip jiems nesuteiksi tokio jausmo, kaip tikruose namuose?“- sako Šv. Vincento Pauliečio Biržų parapijos senelių globos namų direktorė Irena Jurgaitienė. Ji „Biržiečių žodžiui“ pasakojo, koks tikrasis gyvenimas senelių globos namuose ir, pasirodo, jis labai spalvingas – nuo meilės istorijų, ypatingų gimtadienių, iki prašymų pakeisti kambario draugus...
Kad jaustųsi, kaip namuose
Įžengus pro Šv. Vincento Pauliečio senelių globos namų paradines duris, apėmė jaukumo jausmas – virtuvėje sklandė ruošiamų pietų kvapas, maloniai nusišypsojusi pasisveikino koridoriuje sutikta močiutė, rankose nešina knyga… Daugumos kambarių durys buvo atviros, taip, kaip tikruose namuose, kuriuose nereikia nuo nieko slėptis, nieko bijoti…
“Nesame mes jokie „prestižiniai“, tik vieta visiems patogi – viskas arti, gal todėl ir atrodome tokie. Šiaip, mes tokie patys, kaip ir visi kiti“,- kuklinosi šeštus metus globos namams vadovaujanti Irena Jurgaitienė.
Nejausti iš direktorės sklindančio nuoširdumo ir šiltumo – neįmanoma. “Norime, kad seneliai čia pasijaustų ne kaip įstaigoje, bet kaip namuose. Nuo pat pirmųjų jų gyvenimo pas mus dienų stengiamės, kad jie kuo lengviau adaptuotųsi, nieko neverčiame, leidžiame laisvai elgtis. Tie, kurie labiau mėgsta privatumą, daugiau laiko praleidžia savo kambariuose ir niekas be reikalo jų netrukdo. O tiems, kuriems patinka bendrauti, yra skirta speciali erdvė, kurioje galima pasišnekučiuoti, užsiimti kokia nors mėgiama veikla ar tiesiog – pabūti kartu“,- kalbėjo direktorė.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com