„Prisimenant vaikystę, pamenu tylius kaimo vakarus, kurių dabar taip trūksta, gilias sniego pusnis, per kurias brisdavome į Legailių mokyklą“,- jaunystę pamena ir apie gyvenimo iššūkius šiandien su mumis kalba žemietis iš Biržų krašto, daug metų gyvenantis Londone Alvydas Marinskas.
Jūs gimėte ir augote Biržų krašte. Jūsų ryškiausi prisiminimai iš tėvų namų, vaikystės, mokyklos?
Gimiau Butniūnų kaime, ten mano mama dirbo mokytoja, o šalia esančiame Kratiškių kaime buvo mano tėvuko gimtinė. Kai man buvo kokie 5 metai, mes grįžome į mamos gimtinę Sodeliškių kaime, nes sušlubavo mano senelio, mamos tėvuko, sveikata. Nuo tada aš tapau, kaip ir mama, sodeliškiečiu.
Prisimenant vaikystę, giliai atmintyje įstrigo tylūs kaimo vakarai, kurių dabar taip trūksta, gilios sniego pusnys, per kurias brisdavome į Legailių mokyklą. Du kilometrus eidavome pėsčiomis į mokyklą, du – atgal. Nesvarbu, ar tai lietus, sniegas, vėjas – tokia buvo mokyklinių dienų kasdienybė. Autobusai tada į Legailius nevažiavo. Kompiuterių nebuvo, todėl visada verždavomės į lauką siausti, išdykauti, žaisti. O kaip būdavo liūdna ir pikta, jei mama kada neišleisdavo. Vasaros būdavo nusisekusios, jei paimdavo padirbėti į kolūkį prie šieno ar grūdų tvarkymo, bulvių kasimo… O jei dar daugiau kaimo vaikų į darbus kolūkyje susirinkdavo, tai laimės iki mėnulio būdavo. Beje, dar ir pinigų mokėdavo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Alvydas Marinskas gimė 1966 m. rugsėjo 8 d. Biržų rajone, Butniūnų kaime. Mokėsi, dirbo grojo. Atėjus Atgimimo laikotarpiui, subyrėjus senajai santvarkai, pasikeitė ir Alvydo gyvenimas, todėl netrukus jis paliko Lietuvą ir įsikūrė Londone, čia gyvena jau 23 metus. Alvydas vis dar muzikuoja, kuria dainas, turi savo verslą, šeimą, bet gimtinės nostalgija kamuoja vis labiau.