Netgi einant mažais žingsneliais, galima pasiekti tikslą. Tačiau turintys daugiau drąsos atlieka šuolį ir savo pasiekia. Šįkart su moterimi kalbamės labai nemoteriška tema. Apie darbą, kuris pareikalauja kasdienio ryžto ir drąsos, kalbamės su pirmąja Lietuvoje moterimi ugniagesė gelbėtoja biržiete Oksana Juškiene.
Jūs gimėte ir augote Biržų rajone, Skrebiškių kaime. Kokie prisiminimai iš vaikystės, tėvų namų, mokyklos?
Mano vaikystė buvo nuostabi – tėveliai labai lepino, turėjau viską, apie ką kiti vaikai galėdavo tik pasvajoti. Pavyzdžiui, žaislų turėjau tiek daug, kad jiems buvo įrengtas specialus kambarys palėpėje. Į darželį nėjau, o kol tėvai dirbdavo, mane prižiūrėdavo seneliai. Jie mane išmokė gražiai piešti, skaityti, skaičiuoti, todėl pirmoje klasėje man nebuvo ką veikti. Mokykloje, tiesą pasakius, buvau padūkęs vaikas, nors mokiausi puikiai – mėgdavau įsivelti ir į muštynes, nebuvau ta, kurią berniukai galėtų patampyti už kasų. Nuo mažų dienų su visokiomis „birbynėmis“ važinėdavau, „karuose“, muštynėse dalyvaudavau. Padėdavau ir ūkininkavusiems tėvams, juk kaimas, tai ne miesto gatvės, čia reikia mokėti ir piktžolę nurauti, ir morką ar bulvę nukasti.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com