Justinai Vėjelytei, gyvenančiai Suosto kaime, dar tik šešiolika. Arba... net šešiolika. Užuot vaikystėje žaidusi su lėlėmis, ji svajodavo apie žirgą. Ir dovanų iš artimųjų nuo mažumės prašydavo tik vieno – žirgelio. Bent žaislinio. Tai tų žaislinių žirgelių prikaupta ir prikrautos bent trys sekcijos lentynos. Jų – daugiau nei šimtas.
Mergaitė turėjo daug veiklų, bet ištikimybė žirgams neblėso
Kai vaikystėje Justina, trejų su puse metukų, pirmą kartą buvo pasodinta ant žirgo, iškart tapo daugelio metų svajone – turėti savo žirgą. Dar jo neturėdama, užsispyrė mokytis jodinėti. Geraširdžiai tėveliai, Kristina ir Ramūnas Vėjeliai, kantriai vežiojo Justiną į Drąseikiuose įsikūrusį žirgyną. Jie nuolat klausinėjo dukros ir laukė, gal noras turėti žirgą ir jodinėti ilgainiui išblės. Tuo labiau, kad Justina turėjo ir kitų norų bei užsiėmimų: norėjo tapti balerina, puikiai žaidė tinklinį, dalyvaudama su komanda įvairiose varžybose, žavėjosi oro joga. Nepaisant šių veiklų, mergaitė sugebėdavo rasti laiko jodinėjimo pamokoms.
Justina prisimena, kad atsirado įdomi užklasinė veikla – jojimo būrelis. Dvejus metus, kartą per savaitę, mergaitė važiuodavo į jojimo užsiėmimus. Po dvejų metų, pasibaigus įdomiai jojimo pradmenų programai, mergaitė nenurimo. Ją nenumaldomai traukė prie žirgų. Nors iš tiesų, jai patiko įvairūs dideli gyvūnai.
Tėvelis Ramūnas šypsosi prisiminęs, kaip Justina stovėdavo prie kelio ir laukdavo, kada kaimo ūkininkai Manikai važiuos į ganyklą pas karves. O sulaukusi jų, Justina prašydavo, kad ir ją kartu pasiimtų. Ką daryti? Paimdavo mergaitę ir veždavosi į ganyklą. Tik pamažu trauka karvėms blėso, užleisdama vietą žirgams.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com