Trumpam nusikelkime į praėjusį šimtmetį, į Panevėžio rajoną, Švainikų kaimą. Čia gimė būsimoji medikė – Stanislava Rimaitytė (Švikienė). Mama Anastazija buvo pagarsėjusi audėja, o tėvelis Kazys – ūkininkas. Stanislava Švikienė prisimena, kad namuose stovėjo prikrauti didžiuliai maišai, pasiūti iš mamytės austos medžiagos. Juk pokario laikas, tremia ūkininkus į Sibirą. O juk Rimaičiai taip pat ūkininkai ir negalėjai žinoti, kada į duris pasibels skrebai...
Ruošėsi blogiausiam
Maišai visada buvo paruošti, jei juos tremtų. Tik tėvelio Kazio su šeima į Sibirą neištrėmė. Kadangi buvo krimtęs mokslų, Rimaitį Kazį paskyrė dirbti kolūkio pirmininku. Naujai „iškeptas“ pirmininkas pirmininkauti labai nenorėjo. Girdėjo kalbas, kad „miško broliai“ kolūkio pirmininkus nušauna, kad netarnautų okupantams rusams. Tik Kazio norų niekas neklausė. Vis tik, po kelerių metų Rimaitis Kazys pirmininko darbo atsikratė sugebėjęs gydytoją įtikinti, kad pirmininkauti nebeleidžia sveikata.
Stojo į mediciną, bet nesėkmingai
Stanislava, kiek prisimena, visada norėjo tapti medike. Nuvažiavusi į Vilnių, stojo į Vilniaus universitetą. Egzaminus išlaikė penketukais. Dabar jos anūkas juokiasi, kad prastai močiutė išlaikė – tik penketukais. O tada tai buvo pats didžiausias balas mokymosi vertinimo sistemoje. Bet egzaminai tai dar ne viskas. Stanislavos laukė dar ir konkursas. Į tą patį universitetą, svajodami tapti medikais, atvyko nemažai gruzinų ir armėnų tautybės jaunuolių. Jie Stanislavai gyrėsi, kad Lietuvoje labai lengva įstoti studijuoti mediciną: užtenka tik automobilio „Volga“. Jaunuoliai ne tik pasididžiuodami pasakojo, kad jie jau priimti (per „Volgą“) ir netgi žino, kurioje savo tėvynės įstaigoje bus paskirti dirbti. O Stanislava konkurso neperėjo. Neperėjo konkurso net tos merginos, kurios stojo baigusios Medicinos mokyklas, o štai tamsiaplaukiai gražuoliai vaikinai iš tolimojo Kaukazo įstojo, kaip ir buvo sakę.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/