Suskambo telefonas. Atsiliepusi išgirstu nepažįstamą balsą ir klausimą: ar čia pataikė, ar aš ta, kuri rašo straipsnius? Patvirtinu, kad neapsiriko... Tada maloniu balsu man pradeda pasakoti apie savo buvusią kaimynę, Kirkilų kaimo gyventoją Adolfiną Jakienę. Pašnekovė, pasidžiaugusi gražia kaimynyste, netikėtai priduria: „Adutei (taip Adolfiną vadino kaimynė) sukanka šimtas metų! Atvažiuokite! Aprašykite!“ Va čia tai bent,- pagalvoju. Juk ne kasdien tenka galimybė pabendrauti su šimtamečiu! Argi įmanoma atsispirti norui susipažinti su minėta senjore?
Sauja bičių ir pilna kuprinė varlių
Peržengusią Adolfinos (vadinkime ją Adute) slenkstį, mane pasitiko vyras. Pasirodo, tai – iš Panevėžio į svečius pas mamą atvykęs sūnus Linas. Iš virtuvės sklinda čirškesys keptuvėje kepamos vakarienės. „Sūnus labai mėgsta gaminti“, – sūnų pagiria Adutė. „Ne taip jau mėgstu gaminti, bet reikalui prispyrus – sugebu…“ – kratosi pagyrų Linas. Tada abu kukliai pasišypso ir pradeda, kaip per sietą sijoti, prisiminimus.
Ilgaamžė gimė Bobėnų kaime, Simanavičių šeimoje. Skaldant didžiažemių žemes, Adutės tėveliams atiteko 13 hektarų žemės. Nei daug, nei mažai. Bet kadangi šeimoje augo tik du vaikai – Adutė ir brolis Jonas, gyveno pasiturinčiai. Pasistatė naujus trobesius, kuriems medieną vežėsi iš Latvijos. Manydavo, kad Latvijoje geresnė mediena.
Simanavičių ūkyje ganėsi trys – keturios karvės, būrelis avių, kiaulės. Laikė bites. Bičių Adutė nebijojo. Kartą net spiečių saujomis susėmė ir perdavė tėveliui, kad suleistų į avilį. Paaugusi visuose darbuose skubėdavo su broliu padėti tėveliams. „Mokėjau ir arklį pakinkyti. Dabar gal jau nebemokėčiau…“ – svarsto Adutė. Tėčiui susirgus, net kviečius sėjo. Tėvelis ją pagyrė, kad nors mergaitė, bet pasėjo ne prasčiau už vyrus.
Adutė lankė Suosto mokyklą ir ten pat baigė keturis skyrius. Mokantis, tėvelis Adutei pagamino kuprinę, kurią nešiodavosi užsikabinusi ant nugaros. Su ta kuprine buvo nuotykis. Nuo namų į mokyklą keliaudavo gilaus melioracijos griovio pakraščiu. Berniukai, eidavę kartu, sumanė sau pramogą: į Adutės kuprinę prikrovė varlių. Oi, koks išgąstis buvo mergaitei! Numetė ji kuprinę su visomis varlėmis ir parbėgo namo. Teko tėveliui eiti ieškoti kuprinės ir mėtyti iš jos varles. Adutė prisipažįsta, kad būdama maža labai bijojusi varlių ir… bijo jų iki šiol.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com