Humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentė, Tarpkultūrinės komunikacijos ir daugiakalbystės tyrimų centro mokslo darbuotoja Ingrida Micevičiūtė-Balčiūnienė sako, kad Biržų „Atžalyno“ mokykla suteikė jai sparnus į gyvenimą. Mokslininkė cituoja Konfucijų „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“ ir pripažįsta, kad savo darbą net ne šiaip mėgsta, o yra į jį įsimylėjusi. Ingridos moksliniai interesai – tai psicholingvistika, kalbos raida ir jos sutrikimai.
Jūs augote Biržuose. Papasakokite apie savo vaikystę, tėvų namus, mokyklą…
Iš tiesų nesu tikra biržietė, su tėveliais persikėlėme gyventi iš Pasvalio į Biržus, kai man buvo dveji. Todėl nuo pat vaikystės patekau į tam tikrą dvikalbystės aplinką: šeimoje visi kalbėjo pasvalietiškai, o man teko išmokti biržiečių tarmės, kad susikalbėčiau su pirmaisiais vaikystės draugais. Biržai, rodos, taip arti Pasvalio, tačiau šios tarmės – žinoma, nepaveiktos dabartinės bendrinės kalbos, tókios, kókios buvo tada, mano vaikystėje, kokiomis kalbėjo mano seneliai – gerokai skiriasi. O netrukus, pradėjus lankyti mokyklą, prireikė ir trečiosios kalbos atmainos – bendrinės lietuvių kalbos. Pirmąsias keturias klases baigiau Biržų II-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ pagrindinė mokykla) ir iki šiol su dėkingumu prisimenu pirmąją mokytoją Danguolę Averinaitę: jos dėka kažkaip neskausmingai ir netgi be didelių pastangų išmokau ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti iki tol nepažinta bendrine kalba. Tiesa, biržietiškos tarmės akcentas mano šnekoje juntamas iki šiol, bet tai tik suteikia man išskirtinumo profesinėje aplinkoje ir jokiu būdu nebandau jo slėpti. Penktoje klasėje pakeičiau mokyklą – perėjau į I-ąją vidurinę (dabar – „Atžalynas“) ir čia man vėl labai pasisekė – beveik iš karto patekau į rankas nuostabiai pedagogei Danguolei Mikšienei, kuri mokė lietuvių kalbos ir literatūros ir keletą metų buvo mano klasės auklėtoja. Tai pirmasis žmogus, sudominęs kalbos mokslu, literatūra, ir – už tai norėčiau ypatingai padėkoti – išmokęs pedagoginio darbo esmės. Tuo metu, žinoma, negalvojau, kad kada nors teks mokyti ar, juo labiau, dėstyti, tačiau kai universitete gavau pirmąjį savo kursą, po kurio laiko pastebėjau, kad intuityviai taikau tas pačias bendravimo su auditorija strategijas, naudojuosi tais pačiais būdais sudominti, įtraukti.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Petro Rakštiko minties žaismas linija, spalva ir molio formomis