Gegužės 28 dieną Obelaukiuose koncertuos Lietuvos šlagerių karalienė Birutė Petrikytė. Beje, gegužės 25 dieną – jos gimtadienis. Birutė yra daugelio Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė, tarptautinio šlagerių festivalio ,,Palanga“ įkūrėja ir organizatorė, tarptautinio vaikų festivalio „Saugokime Baltiją“ globėja. Estrados dainininkė jau keturiasdešimt penkerius metus koncertuoja profesionalioje scenoje, apdovanota asociacijos LATGA ženklu ir diplomu už lietuviškų dainų populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje, auksiniu santarvės ženklu „Pro augenta concordia“ už santarvės puoselėjimą. Šiandien Birutė Petrikytė “Biržiečių žodžio” viešnia.
Jūs norėjote tapti dainininke ar likimas atvedė į sceną?
Aš scenoje jau 45 metai, o atvedė mane turbūt genai, nes visa mano šeima daininga. Mamos balsas buvo labai panašus į Beatos Grincevičiūtės, o tėvelis ne tik dainavo, bet ir grojo akordeonu. Taigi, matyt, viskas genuose: dainavome ir mes su broliu, ir mano dukra dainuoja. Vaikystėje lankiau smuiko klasę Klaipėdoje. Mano tėvelis pastebėjo, kad aš turiu talentą ir pasakė: „Reikia kažką daryti su ta mergiote, nes ji talentinga“. Ir sugalvojo nuvesti pas Arvydą Paltiną, kur viskas ir prasidėjo. Net ir reveransą padaryti mane išmokė legendinė Nelė Paltinienė. Pradėjau po visą Lietuvą važinėti su ansambliu „Kopų balsai“, tuo metu tai buvo itin žinomas kolektyvas. Vėliau dalyvavau labai populiariame konkurse „Vilniaus bokštai“, kur suvažiuodavo dainininkai iš visų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų, o pirmininkas buvo kompozitorius Eduardas Balsys. 1976 metais kartu su Viktoru Malinausku mes tapome „Vilniaus bokštų“ laureatais. Tai man buvo šuolis iki dangaus, didžiulis mūsų pripažinimas. Buvo kažkas neapsakomo, kai Teisutis Saldauskas, „Vilniaus aidų“ vadovas, pakvietė mane į valstybinę filharmoniją. Tais laikais tie, kurie pakliūdavo į valstybinę filharmoniją, buvo aukščiausios klasės profesionalai. Vaikščiodavau ten kartu su Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku. Mes buvome tokie pakylėti, nors ir atlikome estrados kūrinius. Visgi tai buvo tas metas, kai estrada nebuvo labai toleruotina muzika, tai nebuvo laikoma menu, todėl mes likome labai pamaloninti visų tų didžiai gerbiamų žmonių, kurie su mumis sveikinosi. (Juokiasi) Taigi, kartą atėjusi – negaliu išeiti, nes durų nerandu.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Pabėgėliais tampame neigdami Lietuvą